Tinklo badas Liutecijoje
Vis dėlto, matyt, esu skolingas šio skyrelio naršytojams šiokią tokią ataskaitą apie pradingusias blogo dienas. Visiškai naujos (:-)) įmonės „Alcatel-Lucent“ pakviestas buvau tokioje jų metinėje „visaliaudinių pasiekimų dienoje“.
„Verslo klasės“ ketvirtajame numeryje (tai yra, ne šitame, kuris dabar išeis, o tame, kur bus išleistas kovo pabaigoje) pabandysime sudėlioti straipsnį - ne tik iš pašnekesių su „Alcatel-Lucent“ vadovais, bet ir su kitais technologijų ir telekomunikacijų žmonėmis: iš „Microsoft“, „Hewlett Packard“ - apie tai, kaip ir kur visas šitas reikalas (telekomunikacijos ir informacinės technologijos) žygiuoja, todėl čia nepasakosiu apie visokias technologijų raidos įžvalgas ir nuojautas. Pasakysiu tiek, kad darbščiųjų technologų sąskrydis buvo visai įdomus. Įdomiausia tai, kad ir kompiuterių gamintojai, ir programinės įrangos kūrėjai, ir telekomunikacijų specialistai iš esmės kalba tą patį ir tais pačiais sakiniais (kai prakrapštai rinkodaros žargono šarvą). Bet apie tai „Verslo klasėje“. O čia papasakosiu tai, ko šiaip jau negalėsiu sudėti į žurnalo formatą. O dar juk reikia kompensuoti ir penktadienio - kaip paveiksliukų dienos šiame bloge - praradimus.
Užkulisiuose buvo tauškiama, kad renginys Paryžiaus kongresų rūmuose kainavo septynis milijonus eurų. Labai tikėtina - užtenka pamatyti maždaug kuopos dydžio merginų-palydovių po kongresų rūmų krūvelę.
Kaip jau minėjau, apie technologijas rašysiu žurnale, o čia galiu ir apie technologijų apylinkes...
Išvažiuodamas atsispausdinau visus man atsiųstus brūkšninius kodus - juos turėjau sušerti autoregistracijos mašinai kongresų rūmuose, kad gaučiau leidimą vaikščioti visur, kur šauna į galvą. Spėkite. Kadangi tai aukštųjų technologijų karalystė, autoregistracijos mašina, aišku, neveikia ir merginos mano pakabuką drožia rankomis. Išeinu pasivaikščioti, po pusvalandžio pareisiu ir jį pasiimsiu.
Kolega latvis į visos tos šventės pabaigą truputuką ksenofobiškai sako: „negali norėti, kad vokiečiai turėtų humoro jausmą, lenkai būtų tvarkingi, o prancūzai - punktualūs.“ Išties - nebuvo nė vieno renginio, kuris prasidėjo ar baigėsi laiku.
Labai nustebino interneto vartojimo papročiai galų civilizacijos lopšyje. Turbūt paties aukščiausio ir tikrai pakankamai modernaus viešbučio Paryžiuje personalas man ir sako: „o internetas parai čia kainuoja trisdešimt eurų“. Šiaip tai ir negaila būtų, bet per tą parą aš planuoju ir miegoti, ir lakstyti po jūsų parodas, o interneto man reikia gal valandai ar dviem. Taigi, nepykite, ant pasaulinio voratinklio gijų pakaboti nepavyko. Spaudos kambaryje, žinia, bevielio būta (labai įdomus ir sudėtingas priėjimo raktas - 1234567890), bet negi slinkdamas iš vienos prezentacijos į kitą interviu taip ir turiu tąsyti po pažastimi savo nešiojamąjį? O čia dar apsauga su juo neleidžia į lauką (viduj nerūkoma, savaime suprantama), nes niekaip negalėčiau įrodyti, kad jis tikrai mano, o jau per porą dienų pavogė aštuonis (apsaugos vaikino teigimu) nešiojamus kompiuterius.
Gruodį Plzene trijų žvaigždučių viešbutyje vietiniame užupyje administratorė nustebo, kai paklausiau - o kaip internetas? Be abejo, yra, žinoma, nemokamas. Lietuvoje viešbučiai varžosi siūlydami WiFi. Didžiausiame Paryžiaus viešbutyje - kažkokie ikitinkliniai laikai. Ne, žinokit, nėra mūsų tėvynė tokia jau pasaulio pažastis, gal tik kad patys labiau save tokiais laikyti linkstame.
O dabar - žadėtieji penktadieniniai-pirmadieniniai paveiksliukai:
Skveruose jau žydi krokai.
Inovacijų specialistas Robertas Tuckeris iš Kalifornijos rodo, kaip Kolumbas kiaušinį daužė.
Tai nėra kokia nors bandomoji Homo sapiens versija, tai žmogus, kuris demonstruoja naujus sprendimus.
Kaip be jo?
O va šitoje žemėje krokai kol kas nežydi.