Kalbos inspekcija nuo kitų metų kovo žada tikrinti ukrainiečių lietuvių kalbos žinias
Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija nuo 2024-ųjų kovo žada pradėti tikrinti, kaip šalyje dirbantys karo pabėgėliai iš Ukrainos moka lietuvių kalbą.
Po šios naujienos Lietuvos informacinę erdvę užtvindė „svetimos gėdos“ dėl pačios inspekcijos ir ypač dėl jo vadovo Audriaus Valotkos emocijos. Tokias Valotkos kritikų pastangas pavadinčiau „meškos paslauga“.
Priminsiu: Valstybinė kalbos inspekcija pranešė, kad 2024 m. kovą (t.y., praėjus dviem metams po pirmosios karo pabėgėlių iš Ukrainos bangos) pradės tikrinti ukrainiečių valstybinės kalbos žinias.
Suprantu daugelio lietuvių norą padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos, bet tikroji pagalba - tai ne lengvatų siūlymas, o žmonių integravimas į visuomenę. Niekada nieko nebūčiau pasiekęs Lietuvoje, jeigu nebūčiau pradėjęs mokytis lietuvių kalbos nuo pat pirmosios persikėlimo į šalį dienos ir nebūčiau bandęs kalbėti lietuviškai po pusmečio nuo atvykimo. Valotkos pareiškimas tiesiogiai siejasi su daug triukšmo sukėlusiu įstatymu XIVP-2496, kuriame nemažai dėmesio buvo skirta grėsmėms nacionaliniam saugumui, susijusioms su imigrantais ir imigracija.
Mes dalinam pasus į kairę ir į dešinę žmonėms, kurie, būkim atviri, neturi nieko bendra su Lietuva. O neturi nieko bendra, nes jų nesieja pagrindinis dalykas - lietuvių kalba. Kadangi pas mus lietuvių kalbos mokėjimas nėra privaloma sąlyga pilietybei gauti, visi šitie nauji piliečiai, gavę lietuviškus pasus, keliauja iš Rusijos tranzitu per Lietuvą į Vokietiją ar Angliją. Nedarome nieko, kad integruotume juos į visuomenę, parodytumėme savo šalies patrauklumą, palengvintumėme darbo paieškas, padėtumėme suprasti, kaip gyvena visuomenė ir šalis, kokios vertybės mums yra svarbios. Ką jau kalbėti apie suaugusiųjų integravimą, kai net ne visose mokyklose yra taikomos užsieniečių vaikų integravimo į mokymo procesą programos ir metodikos.
Lygiai tas pats vyksta su ukrainiečiais. Noriu, kad dalis jų liktų Lietuvoje, išmoktų lietuviškai, integruotųsi į visuomenę ir darbo rinką bei taip užkamšytų bent tuos plyšius, kuriuos paliko emigracija. Geriau po 10 metų duosiu pasą ukrainiečiui, kuris gyvena šalia manęs, moka mokesčius, kalba lietuviškai ir regi savo ateitį Lietuvoje, nei lietuvių kilmės asmeniui, kuriam nerūpėjo jo šaknys 30 metų, bet staiga parūpo dabar. Tad šalis privalo ne gailėti atvykėlių ir kurti jiems šiltnamio sąlygas, kuriomis jie bendrautų rusiškai, o pasirūpinti šiuolaikiniais, nemokamais kalbos kursais visiems norintiems. Ir ne tik kursais - pagrindinė imigrantų problema yra ta, kad jie nevartoja lietuvių kalbos, nes, atvykę į šalį, gyvena rusakalbių burbule. Todėl reikėtų skatinti nevyriausybinių organizacijų ir paprastų piliečių iniciatyvas steigti bendravimo klubus, organizuoti kultūros renginius atvykėliams. Nereikia išradinėti dviračio, reikėtų pasiremti Vokietijos patirtimi, kuri, manau, yra labai sėkminga. Visos savanorių organizacijos gali aktyviai kviesti užsieniečius dalyvauti jų veikloje ir taip suteikti galimybę bendrauti lietuvių kalba. Didelėse organizacijose, tarkim, kaip „RIMI“, vieną dieną galima skirti valstybinei kalbai ir tą dieną bendrauti tik lietuviškai.
Jeigu pavyktų tai padaryti, ukrainiečiai jau netrukus galėtų ginti savo teises VDI, uždirbtų daugiau nei minimumą, nedirbtų juodų darbų, steigtų savo verslus ir bendroves, mokėtų daugiau mokesčių. Ir galiausiai - Lietuva padeda Ukrainai. Jeigu būčiau ukrainietis, išmokčiau lietuviškai vien tam, kad galėčiau padėkoti už tai Lietuvai ir lietuviams.
Kaip aš mokiausi lietuvių kalbos? Pirmiausia telefone ir kompiuteryje nusistačiau lietuvių kalbą. Pradžioje net paskambinti buvo sunkoka, bet greitai pripratau ir išmokau pagrindinius žodžius. Klausiausi naujienų - diktoriai buvo vieninteliai žmonės, kurie mano tuometėje aplinkoje kalbėjo taisyklingai. Tuo pačiu ir su šalies gyvenimu susipažinau. Mano leksikos bagažą labai smarkiai papildė popierinis žodynas, su kuriuo skaitydavau straipsnius Delfyje. Darbe prašydavau kalbėti su manimi tik lietuviškai ir taisyti mano klaidas. Viskas įmanoma, svarbu norėti.