[Vilnius]
Šiaip tikrai myliu savo miestą. Kai grįžau iš dangoraižiais persisotinusios Kinijos, pamaniau, šalin plėtras ir dvimiesčius, man patinka, kad Vilnius yra kaimas. Ir dabar, rudenį, man patinka, kad niekas nukritusių lapų iškart nenušluoja, nes jei nušluotų, kur būtų rudens dvasia?
Šiandien oro uoste turėjau pasitikti du taivaniečius, mokslininką ir jo žmoną. Jie kažkodėl buvo labiau linkę kalbėt angliškai nei kiniškai, o aš neišmaniau, kaip čia juos dabar geriau užimti, o gal tiesiog leisti pailsėti, bet čia kita tema. Faktas tas, kad nukulniavom žemyn Kalinausko gatve iki universiteto - kad žinotų, kur rytoj vyks veiksmas. Vienas pirmųjų klausimų oro uoste buvo: "Čia labai mažas miestas?" O paskui, kiek vėliau: "Čia - didžiausias jūsų oro uostas?" Taip, taip, taip, ir, kaip sakiau, man visiškai negėda to prisipažinti užsieniečiams, nes mūsų mažume matau privalumą, o ne didelį juodą trūkumą. Tačiau tuomet paaiškinau, kad oro uostas iš esmės yra užmiestyje, iki centro teks važiuoti apie dvidešimt minučių, priklausomai nuo kamščių. Važiavom važiavom, važiavom važiavom... ir pati supratau, kad kokia buvo smulkmė aplink, tokia ir liko - iki pat vadinamojo centro. Kadangi gyvena jie ne toje išpuoselėtoje "širdyje", nors ir visai šalia jos, vaizdas yra pakankamai nykus. Na, galvoju, bet dabar, kai nueisim iki senamiesčio, tai jau tikrai anei jokios gėdos nebus. O vis tik... Tai, kas šiaip yra sava ir miela, kažkodėl pradeda badyt akis: tie patys lapai (klausimas: "O kas pas jus šluoja gatves?"), nesuremontuoti pastatai tarp suremontuotų (aptrupėjęs tinkas, pilkos nulytos sienos, viešnia rodo pirštu: "Pas mus tokį nugriauna ir vietoj jo stato aukštą blizgantį gigantą"). Visas tas Vilniaus šarmas, visi tie augalėliai tarp Užupio griuvėsių, apžėlę parkeliai, kuriuose šokinėja palaidi šunes, vis remontuojamas, bet kažkodėl nesuremontuojamas universitetas - visa tai, rodant miestą svetimiems, pavirsta kažin kokia gėda.
Tačiau... turbūt ne pačiose griuvenose bėda. Jeigu aš, vilnietė, gyvenu šituo sulopytu miestu, turiu paprasčiausiai mokėti parodyti, kad jie suprastų. Lapai ant šaligatvio. Ir laukinės upės pakrantės. Aš gyvenu kaime, ir jį myliu. Ne tokiam tobulam kaime, kokių pilna Vokietijoj ar Prancūzijoj, bet kaime su savitu požiūriu į lopus. Man gėda, kad man gėda: nejaugi tikrai norim, kad visi prospektai atrodytų kaip Gedimino? Kad vienintelis standartas, kaip turi atrodyti miestas, kuriame yra gera gyventi, - tai turistinis fasadas?
Šiandien oro uoste turėjau pasitikti du taivaniečius, mokslininką ir jo žmoną. Jie kažkodėl buvo labiau linkę kalbėt angliškai nei kiniškai, o aš neišmaniau, kaip čia juos dabar geriau užimti, o gal tiesiog leisti pailsėti, bet čia kita tema. Faktas tas, kad nukulniavom žemyn Kalinausko gatve iki universiteto - kad žinotų, kur rytoj vyks veiksmas. Vienas pirmųjų klausimų oro uoste buvo: "Čia labai mažas miestas?" O paskui, kiek vėliau: "Čia - didžiausias jūsų oro uostas?" Taip, taip, taip, ir, kaip sakiau, man visiškai negėda to prisipažinti užsieniečiams, nes mūsų mažume matau privalumą, o ne didelį juodą trūkumą. Tačiau tuomet paaiškinau, kad oro uostas iš esmės yra užmiestyje, iki centro teks važiuoti apie dvidešimt minučių, priklausomai nuo kamščių. Važiavom važiavom, važiavom važiavom... ir pati supratau, kad kokia buvo smulkmė aplink, tokia ir liko - iki pat vadinamojo centro. Kadangi gyvena jie ne toje išpuoselėtoje "širdyje", nors ir visai šalia jos, vaizdas yra pakankamai nykus. Na, galvoju, bet dabar, kai nueisim iki senamiesčio, tai jau tikrai anei jokios gėdos nebus. O vis tik... Tai, kas šiaip yra sava ir miela, kažkodėl pradeda badyt akis: tie patys lapai (klausimas: "O kas pas jus šluoja gatves?"), nesuremontuoti pastatai tarp suremontuotų (aptrupėjęs tinkas, pilkos nulytos sienos, viešnia rodo pirštu: "Pas mus tokį nugriauna ir vietoj jo stato aukštą blizgantį gigantą"). Visas tas Vilniaus šarmas, visi tie augalėliai tarp Užupio griuvėsių, apžėlę parkeliai, kuriuose šokinėja palaidi šunes, vis remontuojamas, bet kažkodėl nesuremontuojamas universitetas - visa tai, rodant miestą svetimiems, pavirsta kažin kokia gėda.
Tačiau... turbūt ne pačiose griuvenose bėda. Jeigu aš, vilnietė, gyvenu šituo sulopytu miestu, turiu paprasčiausiai mokėti parodyti, kad jie suprastų. Lapai ant šaligatvio. Ir laukinės upės pakrantės. Aš gyvenu kaime, ir jį myliu. Ne tokiam tobulam kaime, kokių pilna Vokietijoj ar Prancūzijoj, bet kaime su savitu požiūriu į lopus. Man gėda, kad man gėda: nejaugi tikrai norim, kad visi prospektai atrodytų kaip Gedimino? Kad vienintelis standartas, kaip turi atrodyti miestas, kuriame yra gera gyventi, - tai turistinis fasadas?