[Kino pavasaris] "Nepaleisk manęs", "127 valandos", "Brolis"
Kai viens pagrindinių kriterijų renkantis Kino pavasario filmą yra seanso laikas, negali tikėtis, kad žiūrėsi šedevrą po šedevro, bet kol kas du iš trijų seansų nebuvo laiko gaišimas, tad laikykim tai sėkme.
Trumpai.
"Nepaleisk manęs": gal ir šiurpoka, bet gera idėja. Gaila, galėjo būti įgyvendinta geriau. Kokia ta idėja, nesakysiu, nes čia vienas iš tų filmų, kur per daug atskleisti negerai. Kita vertus, čia yra ir vienas filmo trūkumų - intriga iškart nunyksta, kai filmui dar ganėtinai neįsivažiavus sužinome pagrindinę jo paslaptį. Nežinau, kaip buvo knygoje, bet tokiu atveju intrigą reikėjo plėtot kitaip. Šiaip filmo gilioji prasmė ne tokia jau ir netikėta, bet ir toli gražu nelėkšta. Beje, fantastams visai patarčiau pažiūrėti.
"127 valandos": rež. Danny Boyle. Čia jeigu ką. Kad jau prakalbom apie giliąją prasmę, "127 valandos" - ne prasmių ieškojimų, o grynai emocijų filmas. Paremtas tikra istorija - o kaipgi kitaip. Filmas pasakoja apie ekstremumų mėgėją Aaron'ą, iškeliavusį savarankiškai nuotykių ieškot ir įstrigusį tarpeklyje 127-ioms valandoms su ribotomis maisto ir vandens atsargomis ir uolos prispausta ranka. Daug progų pergyventi visą emocijų gamą kartu su Aaron'u ir šiek tiek pasišiurpinti (kažkam iš salės lemiamoje filmo vietoje net negera pasidarė). Keletą minučių pabaigos buvo galima ir nukirpti.
"Brolis": apie vaikiną, kuris labai norėjo žaisti futbolą, dar apie brolystę, dar šiek tiek apie artimo žmogaus praradimą ir apie Venesuelos nusikalstamo pasaulio realybę. Žodžiu, apie viską ir apie nieką, apsimetant giliai psichologiniu filmu. Ir šiaip, kai filmo kūrėjai laiko savo žiūrovus kvailiais, tai kuo žiūrovams laikyti filmo kūrėjus?
Trumpai.
"Nepaleisk manęs": gal ir šiurpoka, bet gera idėja. Gaila, galėjo būti įgyvendinta geriau. Kokia ta idėja, nesakysiu, nes čia vienas iš tų filmų, kur per daug atskleisti negerai. Kita vertus, čia yra ir vienas filmo trūkumų - intriga iškart nunyksta, kai filmui dar ganėtinai neįsivažiavus sužinome pagrindinę jo paslaptį. Nežinau, kaip buvo knygoje, bet tokiu atveju intrigą reikėjo plėtot kitaip. Šiaip filmo gilioji prasmė ne tokia jau ir netikėta, bet ir toli gražu nelėkšta. Beje, fantastams visai patarčiau pažiūrėti.
"127 valandos": rež. Danny Boyle. Čia jeigu ką. Kad jau prakalbom apie giliąją prasmę, "127 valandos" - ne prasmių ieškojimų, o grynai emocijų filmas. Paremtas tikra istorija - o kaipgi kitaip. Filmas pasakoja apie ekstremumų mėgėją Aaron'ą, iškeliavusį savarankiškai nuotykių ieškot ir įstrigusį tarpeklyje 127-ioms valandoms su ribotomis maisto ir vandens atsargomis ir uolos prispausta ranka. Daug progų pergyventi visą emocijų gamą kartu su Aaron'u ir šiek tiek pasišiurpinti (kažkam iš salės lemiamoje filmo vietoje net negera pasidarė). Keletą minučių pabaigos buvo galima ir nukirpti.
"Brolis": apie vaikiną, kuris labai norėjo žaisti futbolą, dar apie brolystę, dar šiek tiek apie artimo žmogaus praradimą ir apie Venesuelos nusikalstamo pasaulio realybę. Žodžiu, apie viską ir apie nieką, apsimetant giliai psichologiniu filmu. Ir šiaip, kai filmo kūrėjai laiko savo žiūrovus kvailiais, tai kuo žiūrovams laikyti filmo kūrėjus?