Aukštyn kojom
Atėjus dirbti į mokyklą, mano mąstymas iš tiesų smarkiai pasikeitė.
Pati niekada neturėjau problemų su mokslais, išskyrus su chemija ir biologija beigi fizika (na gerai, dar pridėkim kūno kultūrą :)), bet ir tas iškaldavau, kiek reikėdavo. Todėl kai tekdavo susidurti su bendraamžiais, kuriems, atrodo, viskas įeina pro vieną ausį ir pro kitą išeina, kiek kartų beaiškintum tą patį, tai tikrai, natūraliai nervindavo ir atrodydavo, kad arba jie nesistengia, arba paprasčiausiai nu negali išmokti, ir viskas. Ypač tas nervino universitete, kur susiduri su žmonėmis, kokiame nors trečiame kurse nesugebančiais pasidaryti footer .doc byloje arba elementariai nesuprantančiais, kokią funkciją rašto darbe atlieka įžanga, dėstymas ir turinys. Regis, antrame kurse turėjome pasirenkamąjį dalyką - pedagogikos istoriją. Kai dėstytoja tada aiškino, kad visi gali išmokti - vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi, - netikėjau. Laikiausi įsikibusi savo, kad nu yra tokių, kurie neišmoks, ir viskas.
Dabar tikrai apsivertė aukštyn kojomis. Susiduriu su ne vienu tokiu atveju, kur, atrodo, turėčiau stvertis už galvos ir kartoti savo mantrą nu nesugebės, nesugebės, nesugebės. Bet ne. Sugebės. Gal ką nors, gal kokį mažą žingsnelį. Nes kiekvienas kam nors yra gabus. Na, neišmoks jis ar ji per tuos dvylika metų Present Simple laiko vienaskaitos trečiajame asmenyje pridėti galūnės -s... Bet išmoks, tikrai išmoks angliškai pasakyti labas, atsidūręs keblioje situacijoje užsienyje, gebės sušukti "help!", paaiškinti, kas jis ir iš kur, patikėkit, gebės žiūrėti mėgstamus filmus ar žaisti mėgstamus žaidimus anglų kalba. Gebės. Mokės. Kiekvienas turi teisę atrasti, ką jis gali gebėti geriau, ką - prasčiau. Ne visi originalo kalba skaitys Šekspyrą, bet juk ir nereikia.
(Žinoma, universitetas - kitas reikalas. Taip, teoriškai į universitetą eiti teisę turi kiekvienas, bet tai - juk ne vienintelis profesijos įgijimo kelias, tad čia jau turi būti griežtesnis atsijojimas. Vis tik sunku suvokti, kaip galima baigti universitetą, nemokant parašyti rišlaus rašto darbo...)
Pati niekada neturėjau problemų su mokslais, išskyrus su chemija ir biologija beigi fizika (na gerai, dar pridėkim kūno kultūrą :)), bet ir tas iškaldavau, kiek reikėdavo. Todėl kai tekdavo susidurti su bendraamžiais, kuriems, atrodo, viskas įeina pro vieną ausį ir pro kitą išeina, kiek kartų beaiškintum tą patį, tai tikrai, natūraliai nervindavo ir atrodydavo, kad arba jie nesistengia, arba paprasčiausiai nu negali išmokti, ir viskas. Ypač tas nervino universitete, kur susiduri su žmonėmis, kokiame nors trečiame kurse nesugebančiais pasidaryti footer .doc byloje arba elementariai nesuprantančiais, kokią funkciją rašto darbe atlieka įžanga, dėstymas ir turinys. Regis, antrame kurse turėjome pasirenkamąjį dalyką - pedagogikos istoriją. Kai dėstytoja tada aiškino, kad visi gali išmokti - vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi, - netikėjau. Laikiausi įsikibusi savo, kad nu yra tokių, kurie neišmoks, ir viskas.
Dabar tikrai apsivertė aukštyn kojomis. Susiduriu su ne vienu tokiu atveju, kur, atrodo, turėčiau stvertis už galvos ir kartoti savo mantrą nu nesugebės, nesugebės, nesugebės. Bet ne. Sugebės. Gal ką nors, gal kokį mažą žingsnelį. Nes kiekvienas kam nors yra gabus. Na, neišmoks jis ar ji per tuos dvylika metų Present Simple laiko vienaskaitos trečiajame asmenyje pridėti galūnės -s... Bet išmoks, tikrai išmoks angliškai pasakyti labas, atsidūręs keblioje situacijoje užsienyje, gebės sušukti "help!", paaiškinti, kas jis ir iš kur, patikėkit, gebės žiūrėti mėgstamus filmus ar žaisti mėgstamus žaidimus anglų kalba. Gebės. Mokės. Kiekvienas turi teisę atrasti, ką jis gali gebėti geriau, ką - prasčiau. Ne visi originalo kalba skaitys Šekspyrą, bet juk ir nereikia.
(Žinoma, universitetas - kitas reikalas. Taip, teoriškai į universitetą eiti teisę turi kiekvienas, bet tai - juk ne vienintelis profesijos įgijimo kelias, tad čia jau turi būti griežtesnis atsijojimas. Vis tik sunku suvokti, kaip galima baigti universitetą, nemokant parašyti rišlaus rašto darbo...)