Kantrybė, vėžliai, mokykla
Turiu stepinį vėžliuką. Taip, dabar jų nebepardavinėja - uždrausta. Savąjį turiu nuo - ar tik ne aštuonerių, o gal vis tik dvylikos? Žinau tikrai, kad pirmąjį gavau šeštojo gimtadienio proga. Gyvendavo kartais terariume, kartais - tiesiog ant grindų. Valgydavo tai salotos, tai pienės lapą, tai kokį dobilą. Ne katė ir ne šuo, kad dėtų galvą ant kelių ar prašytų pakasyt paausį. Kaime rytais lygiai septintą atrėpliodavo prie mamos lovos ir stovėdavo, kol ji paimdavo jį po antklode sušilti. Buvo visai socialus. O paskui "pabėgo" - pasikasė po vasarinio gardo siena ir išėjo nežinomais keliais. Pasriūbavusi, pagedėjusi gavau naują vėžliuką, kuris su manimi iki šiol. Tiesa, ne vienas: lentynoje - gauja molinių, stiklinių, krištolinių, siūtų, pirktų ir dovanotų, iš visų aplankytų kraštų. Tam, gyvajam, jau seniai terariumas per ankštas, todėl blaškosi po kambarį. Kai dvi savaites lyja, jis miega. Žiemą - ne; per šilta. Reikėtų išnešti, kur vėsiau, bet kol kas miega pagal nuotaiką, kartais ištūno palindęs po radiatoriumi savaitę kelias, o ko jam iš ten lįst - šiluma šarvo nelaužo. Užtat šis, naujasis, vėžlys nebe toks socialus: nemėgsta būti liečiamas ir imamas ant rankų, tik anksčiau su manimi bendraudavo savo vėžlių kalba (galvos linksėjimais), kai grodavau fleita.
Prisiminiau vėžlius, nes šįryt, praplėšus akis, tą savo nesocialųjį radau belaukiantį prie lovos. Stovėjo ir žiūrėjo taip, kaip kažkada kaime anas vėžlys septintą ryto. Iškišo kaklą ir palingavo. Nuleidau ranką. Jis žengė vieną žingsnį. Žengė antrą. Žiūrėjo į mano pirštus. Žengė dar arčiau, jau drąsiau, bet paskutinę akimirką nusprendė pasukti į šoną. Tačiau pagalvojau - pažanga. Taip, gal jis taip tiesiog prašė valgyti (salotų atsargos namie išseko...), bet - vadinasi, žino, ko prašyti ir kaip. Galbūt kitą rytą vėl lauks prie lovos ir prieis nosimi pabaksnoti mano pirštų.
Ir supratau, kiek daug laiko ir kantrybės kartais reikia prisijaukinimui. Kaip lapė jaukinosi mažąjį princą, o princas - lapę. Kaip mokykla jaukinasi mokinį, o mokinys - mokyklą. Beje. Viena pirmųjų Nicolas Philibert'o dokumentinės juostos "Būti ir turėti" scenų - mokyklos klasė, tušti suolai ir kėdės, grindys, ir kamputyje - vėžlys. Kamera nejuda, vėžlys pradeda eiti. Paeina, sustoja. Iš už baldo išlenda kitas vėžlys. Jie eina kartu. Keičiasi kadras, vėžlys vis dar eina, lėtai ir kantriai. Kadras keičiasi vėl. Vėžlys eina, sustoja. Ištempia kaklą, tarsi į kažką sužiuręs. Kadras: ant žemės - gaublys. Filmo laiku iki gaublio vėžlys ėjo minutę. O iš tiesų?..
Prisiminiau vėžlius, nes šįryt, praplėšus akis, tą savo nesocialųjį radau belaukiantį prie lovos. Stovėjo ir žiūrėjo taip, kaip kažkada kaime anas vėžlys septintą ryto. Iškišo kaklą ir palingavo. Nuleidau ranką. Jis žengė vieną žingsnį. Žengė antrą. Žiūrėjo į mano pirštus. Žengė dar arčiau, jau drąsiau, bet paskutinę akimirką nusprendė pasukti į šoną. Tačiau pagalvojau - pažanga. Taip, gal jis taip tiesiog prašė valgyti (salotų atsargos namie išseko...), bet - vadinasi, žino, ko prašyti ir kaip. Galbūt kitą rytą vėl lauks prie lovos ir prieis nosimi pabaksnoti mano pirštų.
Ir supratau, kiek daug laiko ir kantrybės kartais reikia prisijaukinimui. Kaip lapė jaukinosi mažąjį princą, o princas - lapę. Kaip mokykla jaukinasi mokinį, o mokinys - mokyklą. Beje. Viena pirmųjų Nicolas Philibert'o dokumentinės juostos "Būti ir turėti" scenų - mokyklos klasė, tušti suolai ir kėdės, grindys, ir kamputyje - vėžlys. Kamera nejuda, vėžlys pradeda eiti. Paeina, sustoja. Iš už baldo išlenda kitas vėžlys. Jie eina kartu. Keičiasi kadras, vėžlys vis dar eina, lėtai ir kantriai. Kadras keičiasi vėl. Vėžlys eina, sustoja. Ištempia kaklą, tarsi į kažką sužiuręs. Kadras: ant žemės - gaublys. Filmo laiku iki gaublio vėžlys ėjo minutę. O iš tiesų?..