Tim Burton "Alisa Stebuklų šalyje"
Ėjau iš kino teatro ir visaip bandžiau sukritikuoti Timo Burtono naujausią darbą - "Alisą Stebuklų šalyje". Ir nors tu ką: kiekvienai abejonei galima rasti pateisinimų.
Pirma, 3D žiūrėti visiškai apsimoka: mažų mažiausiai dėl Alisos kritimo į olą scenų - svaigulys garantuotas (nors didžiausias svaigulys vis tik ne per filmą, o prieš pat jį, gigantiškame BFI IMAX ekrane skaitliukui besisukant 5... 4... 3... 2... 1...) Dabar įdomu, kaip 3D būtų atrodęs "Avataras": kai kas rašė, jog "Avatare" trimatė erdvė ne eina žiūrovo link (skriejantys objektai ir t.t.), o traukia žiūrovą į vidų. Na, "Alisoje" ir to, ir to yra. Nieko nepasakysi, tiesiai prieš akis kabantis Češyro katinas - įspūdinga.
Visiškai stogą veža Helenos Bonham Carter Raudonoji Karalienė. O štai Anne Hathaway, deja, balta spalva nė trupučio netinka... Matt Lucas'o dvyniai - kaip nužengę iš Little Britain; geresnio aktoriaus rasti nebuvo galima. Na, Johnny Deppas kaip visada; nei pridurt, nei atimt.
Seniai skaičiau knygas (be to, lietuviškus vertimus; Lankšliaują bukai pietspirgais, sau grąžtėsi ant pieplatės, lai rainelaiši šluotpūkai, šmulydę čiukai švilpčiaublės... Ar gali kas būti nuostabiau?), tad negaliu sulyginti, kiek Burtonas paėmė iš jų, kiek prikūrė savo (ne istorijos, o personažų bruožų prasme). Buvo kilus abejonė dėl Raudonosios karalienės fizinio kitoniškumo susiejimo su "blogiu". Bet, kita vertus, "didelė galva", nors ir fiziškai išreikšta, čia simbolizuoja visai ką kitą: puikybę, egoizmą... Galų gale, ir Baltoji karalienė yra truputį pamišusi. Nors spalvų maišymo galėjo būti ir daugiau.
Daugiau norėjosi ir Burtoniško pop-siurrealizmo. Juk galėjo filmas ar bent Alisos viešnagė baigtis, pavyzdžiui, ilgesniu ir trankesniu Skrybliaus šokiu, o ne pavojingai sentimentaliais Mia'os Wasikowskos ir Johnny Deppo žvilgsniais. Ir keliaguba pabaiga (ypač Stebuklų ir "mūsų" pasaulio paralelės pradedant dvyniais, baigiant atstumtais raudonplaukiais vyriškiais) kėlė rimtų abejonių, tačiau ji turbūt buvo reikalinga, kad kūrėjų mintis būtų išbaigta: šis pasaulis tikras, tas pasaulis tikras, pranašystė irgi tikra, bet tai aš kuriu savo kelią į jos išsipildymą. Dėl šios minties priimtinumo, ko gero, kiekvienas žiūrovas turės savo nuomonę.
(...truputį keista buvo po valandėlės National Theatre scenoje pamatyti vos ne tą pačią Alisą, sudužus laivui, atsidūrusią Ramiojoje vandenyno saloje. Mat Nation (pagal Terry Pratchetto to paties pavadinimo romaną) pagrindinė veikėja - taip pat šviesiaplaukė anglė aristokratė. Tiesa, netrunka paaiškėti, jog ne tokios jos ir panašios... Spektaklyje smagiausias veikėjas buvo Papūga. Ir varge, kiek dekoracijų...)
Pirma, 3D žiūrėti visiškai apsimoka: mažų mažiausiai dėl Alisos kritimo į olą scenų - svaigulys garantuotas (nors didžiausias svaigulys vis tik ne per filmą, o prieš pat jį, gigantiškame BFI IMAX ekrane skaitliukui besisukant 5... 4... 3... 2... 1...) Dabar įdomu, kaip 3D būtų atrodęs "Avataras": kai kas rašė, jog "Avatare" trimatė erdvė ne eina žiūrovo link (skriejantys objektai ir t.t.), o traukia žiūrovą į vidų. Na, "Alisoje" ir to, ir to yra. Nieko nepasakysi, tiesiai prieš akis kabantis Češyro katinas - įspūdinga.
Visiškai stogą veža Helenos Bonham Carter Raudonoji Karalienė. O štai Anne Hathaway, deja, balta spalva nė trupučio netinka... Matt Lucas'o dvyniai - kaip nužengę iš Little Britain; geresnio aktoriaus rasti nebuvo galima. Na, Johnny Deppas kaip visada; nei pridurt, nei atimt.
Seniai skaičiau knygas (be to, lietuviškus vertimus; Lankšliaują bukai pietspirgais, sau grąžtėsi ant pieplatės, lai rainelaiši šluotpūkai, šmulydę čiukai švilpčiaublės... Ar gali kas būti nuostabiau?), tad negaliu sulyginti, kiek Burtonas paėmė iš jų, kiek prikūrė savo (ne istorijos, o personažų bruožų prasme). Buvo kilus abejonė dėl Raudonosios karalienės fizinio kitoniškumo susiejimo su "blogiu". Bet, kita vertus, "didelė galva", nors ir fiziškai išreikšta, čia simbolizuoja visai ką kitą: puikybę, egoizmą... Galų gale, ir Baltoji karalienė yra truputį pamišusi. Nors spalvų maišymo galėjo būti ir daugiau.
Daugiau norėjosi ir Burtoniško pop-siurrealizmo. Juk galėjo filmas ar bent Alisos viešnagė baigtis, pavyzdžiui, ilgesniu ir trankesniu Skrybliaus šokiu, o ne pavojingai sentimentaliais Mia'os Wasikowskos ir Johnny Deppo žvilgsniais. Ir keliaguba pabaiga (ypač Stebuklų ir "mūsų" pasaulio paralelės pradedant dvyniais, baigiant atstumtais raudonplaukiais vyriškiais) kėlė rimtų abejonių, tačiau ji turbūt buvo reikalinga, kad kūrėjų mintis būtų išbaigta: šis pasaulis tikras, tas pasaulis tikras, pranašystė irgi tikra, bet tai aš kuriu savo kelią į jos išsipildymą. Dėl šios minties priimtinumo, ko gero, kiekvienas žiūrovas turės savo nuomonę.
(...truputį keista buvo po valandėlės National Theatre scenoje pamatyti vos ne tą pačią Alisą, sudužus laivui, atsidūrusią Ramiojoje vandenyno saloje. Mat Nation (pagal Terry Pratchetto to paties pavadinimo romaną) pagrindinė veikėja - taip pat šviesiaplaukė anglė aristokratė. Tiesa, netrunka paaiškėti, jog ne tokios jos ir panašios... Spektaklyje smagiausias veikėjas buvo Papūga. Ir varge, kiek dekoracijų...)