(no subject)
1. AČIŪ laiqua_lasse už virtualią konsultaciją kompiuterio klausimais:))
2. Now that we know that Richard Alpert wears eyeliner, the main mystery is: what kind of eyeliner does he wear?
3. Čia faina (taip ir žinojau, kad mano square lashing ne visai taisyklingas)
4. Iš paskutinių skaitinių (pamirštant socrealizmo ir co skaitinius, kurių taip pat krūvelė)
---- Wang Jinkang apsakymas "2127 metų matriarchaliniai klanai". Pavadinimas nuobodus, apsakymas - panašiai. Iš pradžių idėja užkabina, bet po pusės puslapio garas išgaruoja. Apie tai, kaip iš pradžių išmokstama klonuoti žmones., o paskui moterys supranta, kad joms vyrų nebereikia, kad galėtų pratęst giminę, ir vyrai pamažu išstumiami iš visuomenės.
---- Han Song apsakymas "Ei, čia tik kinas". Vėl tas pats: idėja gera, o jos įgyvendinimas - nelabai. Nors geriau nei "tėvuko Wango". Trečiąjį pasaulinį karą laimi japonai, pralaimi amerikiečiai, mat amerikiečiai, palaipsniui perkėlę visą savo industriją į trečiąsias šalis, liko tik su kompais ir programeriais, o be varžtų bombos tai nepagaminsi. Vienas amerikietis įtikina japonus palikti nesunaikintą vieną amerikonišką dalyką - Holivudą. Taip pasaulyje nusistovi tam tikra simbiozė: japonai gamina technologijos stebuklus - amerikiečiai apie juos filmuoja filmus - žmonės perka; amerikiečiai filme sugalvoja technologijos stebuklą - japonai jį pagamina - žmonės perka... Ilgainiui žmonės tampa priklausomi nuo kino ir dažnai nebeskiria, kur kinas, kur - tikrovė. Siekdami kuo didesnio autentiškumo, Holivudo režisieriai susprogdina Žemę (tai paskatina japonus ištobulint kosmines keliones ir perkelt žmoniją į kitur), paskui filmuoja Saulės paskutines dienas... Apsakymas baigiasi pasiūlymu nufilmuoti filmą apie Didįjį Sprogimą. Žinoma, čia - satyra. Kaip visada, Han Song turi labai rimtų (ir didele dalimi labai politizuotų) idėjų, jis pats yra internete gan žinomas komentatorius, kritikas, žurnalistas. Tačiau meninio cinkelio apsakymui trūksta. Pirma pusė su antra nesubalansuota, nelygus pasakojimo tempas, antroje apsakymo dalyje viskas vyksta monotonišku įvykių eigos atpasakojimu.
---- La La apysaka "Didžioji medžioklė". Iš tiesų tik permečiau akim, nes jau pradžioj supratau, kad per daug nežinomų hieroglifų ir labai pasitingėjo skaityt normaliai... gal ir be reikalo, nes čia ir pusiausvyros, ir gerų idėjų netrūko. Iš esmės apysaka pasakoja apie tolimos planetos gyventojus. Jų žvaigždė miršta, todėl jie kažką (?) stato, o tam kažkam (?) reikia daug energijos, todėl jie kitose planetose sau "auginasi" naftą. Beje, jie - labai ilgaamžiai, taigi gali miegodami-atsibusdami išgyventi visą planetos ciklą. Bet viena planeta vystosi ne taip, kaip planuota. Dėl neaiškių priežasčių viena iš planetos gyvybės rūšių - beždžionės - tampa sąmoningos ir evoliucionuoja...
Kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad didesnis dėmesys daugumoje šiuolaikinės kinų mokslinės fantastikos skiriamas idėjai, 点子, tiesmukam, atviram novum (pagal Darko Suvin), o formos, kalbos žaisme rūpinasi toli gražu ne kiekvienas rašytojas. Arba tiesiog man ryškų kontrastą sudaro dabar taip pat skaitomas China Mieville "Perdido Street Station" (gerai gerai, mokslinė fantastika ten tik sąlyginai; bet fantastika; ir žodžiams skiriama daug dėmesio)...
2. Now that we know that Richard Alpert wears eyeliner, the main mystery is: what kind of eyeliner does he wear?
3. Čia faina (taip ir žinojau, kad mano square lashing ne visai taisyklingas)
4. Iš paskutinių skaitinių (pamirštant socrealizmo ir co skaitinius, kurių taip pat krūvelė)
---- Wang Jinkang apsakymas "2127 metų matriarchaliniai klanai". Pavadinimas nuobodus, apsakymas - panašiai. Iš pradžių idėja užkabina, bet po pusės puslapio garas išgaruoja. Apie tai, kaip iš pradžių išmokstama klonuoti žmones., o paskui moterys supranta, kad joms vyrų nebereikia, kad galėtų pratęst giminę, ir vyrai pamažu išstumiami iš visuomenės.
---- Han Song apsakymas "Ei, čia tik kinas". Vėl tas pats: idėja gera, o jos įgyvendinimas - nelabai. Nors geriau nei "tėvuko Wango". Trečiąjį pasaulinį karą laimi japonai, pralaimi amerikiečiai, mat amerikiečiai, palaipsniui perkėlę visą savo industriją į trečiąsias šalis, liko tik su kompais ir programeriais, o be varžtų bombos tai nepagaminsi. Vienas amerikietis įtikina japonus palikti nesunaikintą vieną amerikonišką dalyką - Holivudą. Taip pasaulyje nusistovi tam tikra simbiozė: japonai gamina technologijos stebuklus - amerikiečiai apie juos filmuoja filmus - žmonės perka; amerikiečiai filme sugalvoja technologijos stebuklą - japonai jį pagamina - žmonės perka... Ilgainiui žmonės tampa priklausomi nuo kino ir dažnai nebeskiria, kur kinas, kur - tikrovė. Siekdami kuo didesnio autentiškumo, Holivudo režisieriai susprogdina Žemę (tai paskatina japonus ištobulint kosmines keliones ir perkelt žmoniją į kitur), paskui filmuoja Saulės paskutines dienas... Apsakymas baigiasi pasiūlymu nufilmuoti filmą apie Didįjį Sprogimą. Žinoma, čia - satyra. Kaip visada, Han Song turi labai rimtų (ir didele dalimi labai politizuotų) idėjų, jis pats yra internete gan žinomas komentatorius, kritikas, žurnalistas. Tačiau meninio cinkelio apsakymui trūksta. Pirma pusė su antra nesubalansuota, nelygus pasakojimo tempas, antroje apsakymo dalyje viskas vyksta monotonišku įvykių eigos atpasakojimu.
---- La La apysaka "Didžioji medžioklė". Iš tiesų tik permečiau akim, nes jau pradžioj supratau, kad per daug nežinomų hieroglifų ir labai pasitingėjo skaityt normaliai... gal ir be reikalo, nes čia ir pusiausvyros, ir gerų idėjų netrūko. Iš esmės apysaka pasakoja apie tolimos planetos gyventojus. Jų žvaigždė miršta, todėl jie kažką (?) stato, o tam kažkam (?) reikia daug energijos, todėl jie kitose planetose sau "auginasi" naftą. Beje, jie - labai ilgaamžiai, taigi gali miegodami-atsibusdami išgyventi visą planetos ciklą. Bet viena planeta vystosi ne taip, kaip planuota. Dėl neaiškių priežasčių viena iš planetos gyvybės rūšių - beždžionės - tampa sąmoningos ir evoliucionuoja...
Kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad didesnis dėmesys daugumoje šiuolaikinės kinų mokslinės fantastikos skiriamas idėjai, 点子, tiesmukam, atviram novum (pagal Darko Suvin), o formos, kalbos žaisme rūpinasi toli gražu ne kiekvienas rašytojas. Arba tiesiog man ryškų kontrastą sudaro dabar taip pat skaitomas China Mieville "Perdido Street Station" (gerai gerai, mokslinė fantastika ten tik sąlyginai; bet fantastika; ir žodžiams skiriama daug dėmesio)...