Atsiliepimai
Daug neilgų atsiliepimų vienoj vietoj (nors ir neilgos atostogos buvo, bet...)
Pagavom priešpaskutinį Jia Zhangke filmo "Nenaudinga" (无用 Wuyong) seansą VDFF. Jia Zhangke filmuose vaidyba dažnai persipina su dokumentika (pavyzdžiui, čia). Jis - vienas iš naujosios urbanistinio kino kartos atstovų Kinijoje. Užuot žvalgęsis po praeitį, kaip Zhang Yimou ir kiti Penktosios kartos grandai, Jia Zhangke pasiima kamerą ir išeina į gatvę, į savo gimtąjį miestą, ir filmuoja žmones, kurie ten vaikšto, gyvena, kvėpuoja. Filmuoja visai kitaip nei, tarkim, Zhang Yuan, bet abu jie - savaip realistai. "Nenaudinga" ir vėl mėgaujasi vaizdu, ramiai, neskubriai išžvalgo detales. Nenustebčiau, jei dalelė šitos dokumentikos įsipintų į kokį vaidybinį Jia filmą (beje, "Nenaudinga" kurtas anksčiau nei "Miestas 24", ir sąlyčio taškų, regis, esama - bent jau pati ta fabriko erdvė, į kurią "Nenaudinga" pradžioje pakviečia filmo kūrėjas).
Per daug smegenų darbu neapkrovė "Diena, kai sustojo Žemė" (The Day the Earth Stood Still). Ttttaukšt, šššmaukšt, ka-buuum! O Keanu smagesnis, kai vaidina, kad turi emocijas.
Giedrės Beinoriūtės "Balkonas" buvo malonus žiūrėti, nors trumpokas. Kažkur kažkas gerai parašė, kad jei pasakoji istoriją pilnam metražui tinkamu tempu, tai nutraukimas po 48-ių minučių atneša nemažą nusivylimą žiūrovui. Bet didesnė bėda vis tik yra tai, kad kai jau esi perskaitęs bent kelis straipsnelius, interviu, recenzijas apie filmą, jį patį žiūrint nebeatrandi nieko naujo. Toks įspūdis, kad į režisierės, aktorių žodžius, kritikų išvadas sutelpa viskas, ką galima filme pamatyti: ir jo atmosfera, ir visi tie "maži mieli dalykai", kurie ir sudaro filmo žavesį. Beje, patiko filmo koloritas.
Ir galiausiai - "Twilight", Lietuvoj nežinia kodėl pavirtęs "Saulėlydžiu". Ką čia daug beprišnekėsi... Sumesk į vieną puodą stilingų vampyrų šeimynėlę, žavią panelę, šiek tiek snieguotų kalnų, dar dūžtančių stiklų, akrobatinių triukų ir kraujo, kad būtų smagiau - voila! Šiupinys paruoštas. Cits, visai nesvarbu, kad du trečdaliai laiko skirti meilės istorijai, o vienas trečdalis - veiksmui, idant nuskriausta neliktų nė viena auditorijos dalis; kad mažame miestelyje įtartinai per daug vyresniųjų klasių moksleivių; kad trys blogieji vampyrai reikalingi tik kaip prieskonis, ir išvis kam tas siužetas. Geros muzikos yra, daug baltos pudros ant vampyrų veidų yra... Nors Edvardas tai mažumėlę creepy. Galėtų daugiau šypsotis, būtų daug žaviau. Va Karlailas tai tobulas. Lauksim tęsinių ir jamsim iš bučioko knygas, nes sakė, kad turi. P.S. Edwardas gi tas pats aktorius, kuris Cedricą Digorį HP vaidino... yeah baby! :p
Tai dabar prie knygų. Labai puikiai persiskaitė Agnes Desarthe "Suvalgykite mane". Personažai - puikūs, istorija - yra, pasakojimo tempas - geras, rašymo technika - nė trupučio nekliūva, vertimas - irgi nekliūva... Tokia atgaivinanti, sakyčiau.
O štai Lisos See "Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė" nebaisiai man suprantama... Ne romanas čia, o "papročių enciklopedija". Gerai, maždaug "tolima ir nepažįstama" mums ši kultūra, "egzotiški ir nesuprantami" jos papročiai. Bet pabandykite įsivaizduoti, jei tokiu pat stiliumi būtų parašytas romanas apie gyvenimo ciklą Lietuvoje. Man tokie faktų rinkinėliai kaip grožinė literatūra neatrodo įdomūs. Populiarioji etnografija, štai kas tai yra: rašytoja prisirinko krūvas etnografinės medžiagos ir neva suteikė jai siužetinę formą. Nemėgstu pvz. tokios fantastikos, kuri kiekviename žingsnyje išlenda iš "eminės" perspektyvos į "etinę" ir ima aiškinti (blogiausia jei personažų lūpomis) "keistuosius" papročius/žodžius/sąvokas etc., kurie yra "savi" vaizduojamame pasaulyje, bet nesuprantami skaitytojui, nes iš tiesų juos išgalvojo rašytojas. Lisos See romanas - kažkas panašaus į tokią fantastiką, tik apie Kiniją. Subtilumo, subtilumo... ne kiekvienam tas pavyksta. Tarp kitko, vertėja galėjo ir atsiversti nurodymus, kaip transkribuoti kiniškus žodžius į lietuvių kalbą. Nes kas jau kas, o "Ksiao" (iš Xiao, turėtų būti Siao) yra tai, nuo ko mane šiurpas labiausiai krečia. A, o paveikslėlis ant viršelio tai japoniškais rašmenimis...
Pagavom priešpaskutinį Jia Zhangke filmo "Nenaudinga" (无用 Wuyong) seansą VDFF. Jia Zhangke filmuose vaidyba dažnai persipina su dokumentika (pavyzdžiui, čia). Jis - vienas iš naujosios urbanistinio kino kartos atstovų Kinijoje. Užuot žvalgęsis po praeitį, kaip Zhang Yimou ir kiti Penktosios kartos grandai, Jia Zhangke pasiima kamerą ir išeina į gatvę, į savo gimtąjį miestą, ir filmuoja žmones, kurie ten vaikšto, gyvena, kvėpuoja. Filmuoja visai kitaip nei, tarkim, Zhang Yuan, bet abu jie - savaip realistai. "Nenaudinga" ir vėl mėgaujasi vaizdu, ramiai, neskubriai išžvalgo detales. Nenustebčiau, jei dalelė šitos dokumentikos įsipintų į kokį vaidybinį Jia filmą (beje, "Nenaudinga" kurtas anksčiau nei "Miestas 24", ir sąlyčio taškų, regis, esama - bent jau pati ta fabriko erdvė, į kurią "Nenaudinga" pradžioje pakviečia filmo kūrėjas).
Per daug smegenų darbu neapkrovė "Diena, kai sustojo Žemė" (The Day the Earth Stood Still). Ttttaukšt, šššmaukšt, ka-buuum! O Keanu smagesnis, kai vaidina, kad turi emocijas.
Giedrės Beinoriūtės "Balkonas" buvo malonus žiūrėti, nors trumpokas. Kažkur kažkas gerai parašė, kad jei pasakoji istoriją pilnam metražui tinkamu tempu, tai nutraukimas po 48-ių minučių atneša nemažą nusivylimą žiūrovui. Bet didesnė bėda vis tik yra tai, kad kai jau esi perskaitęs bent kelis straipsnelius, interviu, recenzijas apie filmą, jį patį žiūrint nebeatrandi nieko naujo. Toks įspūdis, kad į režisierės, aktorių žodžius, kritikų išvadas sutelpa viskas, ką galima filme pamatyti: ir jo atmosfera, ir visi tie "maži mieli dalykai", kurie ir sudaro filmo žavesį. Beje, patiko filmo koloritas.
Ir galiausiai - "Twilight", Lietuvoj nežinia kodėl pavirtęs "Saulėlydžiu". Ką čia daug beprišnekėsi... Sumesk į vieną puodą stilingų vampyrų šeimynėlę, žavią panelę, šiek tiek snieguotų kalnų, dar dūžtančių stiklų, akrobatinių triukų ir kraujo, kad būtų smagiau - voila! Šiupinys paruoštas. Cits, visai nesvarbu, kad du trečdaliai laiko skirti meilės istorijai, o vienas trečdalis - veiksmui, idant nuskriausta neliktų nė viena auditorijos dalis; kad mažame miestelyje įtartinai per daug vyresniųjų klasių moksleivių; kad trys blogieji vampyrai reikalingi tik kaip prieskonis, ir išvis kam tas siužetas. Geros muzikos yra, daug baltos pudros ant vampyrų veidų yra... Nors Edvardas tai mažumėlę creepy. Galėtų daugiau šypsotis, būtų daug žaviau. Va Karlailas tai tobulas. Lauksim tęsinių ir jamsim iš bučioko knygas, nes sakė, kad turi. P.S. Edwardas gi tas pats aktorius, kuris Cedricą Digorį HP vaidino... yeah baby! :p
Tai dabar prie knygų. Labai puikiai persiskaitė Agnes Desarthe "Suvalgykite mane". Personažai - puikūs, istorija - yra, pasakojimo tempas - geras, rašymo technika - nė trupučio nekliūva, vertimas - irgi nekliūva... Tokia atgaivinanti, sakyčiau.
O štai Lisos See "Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė" nebaisiai man suprantama... Ne romanas čia, o "papročių enciklopedija". Gerai, maždaug "tolima ir nepažįstama" mums ši kultūra, "egzotiški ir nesuprantami" jos papročiai. Bet pabandykite įsivaizduoti, jei tokiu pat stiliumi būtų parašytas romanas apie gyvenimo ciklą Lietuvoje. Man tokie faktų rinkinėliai kaip grožinė literatūra neatrodo įdomūs. Populiarioji etnografija, štai kas tai yra: rašytoja prisirinko krūvas etnografinės medžiagos ir neva suteikė jai siužetinę formą. Nemėgstu pvz. tokios fantastikos, kuri kiekviename žingsnyje išlenda iš "eminės" perspektyvos į "etinę" ir ima aiškinti (blogiausia jei personažų lūpomis) "keistuosius" papročius/žodžius/sąvokas etc., kurie yra "savi" vaizduojamame pasaulyje, bet nesuprantami skaitytojui, nes iš tiesų juos išgalvojo rašytojas. Lisos See romanas - kažkas panašaus į tokią fantastiką, tik apie Kiniją. Subtilumo, subtilumo... ne kiekvienam tas pavyksta. Tarp kitko, vertėja galėjo ir atsiversti nurodymus, kaip transkribuoti kiniškus žodžius į lietuvių kalbą. Nes kas jau kas, o "Ksiao" (iš Xiao, turėtų būti Siao) yra tai, nuo ko mane šiurpas labiausiai krečia. A, o paveikslėlis ant viršelio tai japoniškais rašmenimis...