Amžinasis Pirmininkas
Antra diena, praleista Postgrad Common Room. Gerai mum ten: minkšti krėslai, sofos, mikrobangų krosnelė (tik pastarosios nenaudoju... užtenka iš parduotuvės atsineštos kavos). Karštoka, tiesa. Kartais žmonės šneka, bet ne per garsiai. Daug patogiau nei bibliotekoje, ir dulkių alergija nekankina. Atsisėdi sau, ir skaitai, skaitai, skaitai. Visgi skaitinių savaitė - Reading Week. Nors kai kas džiaugiasi ja kaip savotiškomis atostogomis, kitus sutinki bibliotekoje paraudonijusiomis akimis ir panašiais kaip tavo pačios juodais paakiais. "Klausyk, gal įsivaizduoji, kur galėčiau rasti duomenų apie ekonominį nuosmukį Kultūrinės Revoliucijos metais?" - paklausia. Čia tas pats žmogus, su kuriuo prie alaus bokalo diskutavom apie komunizmą. Aš daugiau klausiausi, tiesą sakant: lenkas šnekėjo apie konkrečią savo šalies ir TSRS patirtį, graikas - apie komunizmą kaip ideologiją; užtat ir nesusišnekėjo.
Skaitau skaitau apie Mao, skaitau skaitau... Vakar kokias penkias valandas praleidau prie niekingų 40-ties puslapių, bet nesigailiu, nes straipsnis buvo labai geras ir naudingas. Jau geriau tokių kelis paskaityti, bet labai atidžiai. Nes tuomet mintys susikristalizuoja į bent kokią apčiuopiamą formą. Nusprendžiau, kad galima papostringauti apie Mao kritiką konfucianizmui ir panašiems (Konfucijaus-Lin Biao kampanija būtų konkretus pavyzdys, bet ne tik), o paskui apžvelgti visokius imperatoriaus-valdininkų tipo santykius, Mao-tautos tėvo, valdymo per dorybę konceptus, Mao lyginimus su rebel founding emperors ir iškelti tokių gretinimų prieštaringumą. Gal tuomet nebus per daug paviršėliais nueita. Tačiau čia man labai reikia pirminių šaltinių, o tai reiškia - valio valio, skaitysim rinktinius Mao raštus. [ironija] Laukiu nesulaukiu. [/ironija]
Ne, rimtai. Baisūs tie komunizmo/socializmo statymo padariniai, užtat kokie turiningi socialiniai eksperimentai. Dažnai gali tik spėlioti "o kas, jei", o čia žmonės-vizionieriai nesicackino, tik most - ir mostelėjo. Pavertė milijonines šalis eksperimentų lauku, ir paliko ateities kartoms daugiau nei užtenkamai apdorotinos medžiagos. Och taip, ironijos tąsa. Beje, mąstau, ar negalima Mao asmenybės kulto susiet su Durkheimo sociologine religijos teorija. Juk masėms - ne Partijos elitui, o masėms - jis buvo tolima simbolinė figūra, įkūnijanti Naciją ir Valstybę. Sako, per kampanijas nukentėjusieji Mao dėl savo vargų nekaltino - net tokia mintis jiems nekilo. Mao tampa didžiausio (indoktrinuotos) visuomenės siekio pirmojo laiptelio - 1949-tųjų Revoliucijos - sėkmės ikona, vienas žmogus, kuris primena visiems apie jų visų pergalę (masių linija? hm). Kvazireliginis Mao kultas tampa socialinio siekio kultu. Gal ir per daug pritempta, žinoma. Mąstau toliau.
Mokyklos bare ir bendrabučio Common Room šiąnakt bus žiūrimi JAV prezidento rinkimai. Bendrabučio vakarėlis pavadintas "Obamafication". Kaži?..
Skaitau skaitau apie Mao, skaitau skaitau... Vakar kokias penkias valandas praleidau prie niekingų 40-ties puslapių, bet nesigailiu, nes straipsnis buvo labai geras ir naudingas. Jau geriau tokių kelis paskaityti, bet labai atidžiai. Nes tuomet mintys susikristalizuoja į bent kokią apčiuopiamą formą. Nusprendžiau, kad galima papostringauti apie Mao kritiką konfucianizmui ir panašiems (Konfucijaus-Lin Biao kampanija būtų konkretus pavyzdys, bet ne tik), o paskui apžvelgti visokius imperatoriaus-valdininkų tipo santykius, Mao-tautos tėvo, valdymo per dorybę konceptus, Mao lyginimus su rebel founding emperors ir iškelti tokių gretinimų prieštaringumą. Gal tuomet nebus per daug paviršėliais nueita. Tačiau čia man labai reikia pirminių šaltinių, o tai reiškia - valio valio, skaitysim rinktinius Mao raštus. [ironija] Laukiu nesulaukiu. [/ironija]
Ne, rimtai. Baisūs tie komunizmo/socializmo statymo padariniai, užtat kokie turiningi socialiniai eksperimentai. Dažnai gali tik spėlioti "o kas, jei", o čia žmonės-vizionieriai nesicackino, tik most - ir mostelėjo. Pavertė milijonines šalis eksperimentų lauku, ir paliko ateities kartoms daugiau nei užtenkamai apdorotinos medžiagos. Och taip, ironijos tąsa. Beje, mąstau, ar negalima Mao asmenybės kulto susiet su Durkheimo sociologine religijos teorija. Juk masėms - ne Partijos elitui, o masėms - jis buvo tolima simbolinė figūra, įkūnijanti Naciją ir Valstybę. Sako, per kampanijas nukentėjusieji Mao dėl savo vargų nekaltino - net tokia mintis jiems nekilo. Mao tampa didžiausio (indoktrinuotos) visuomenės siekio pirmojo laiptelio - 1949-tųjų Revoliucijos - sėkmės ikona, vienas žmogus, kuris primena visiems apie jų visų pergalę (masių linija? hm). Kvazireliginis Mao kultas tampa socialinio siekio kultu. Gal ir per daug pritempta, žinoma. Mąstau toliau.
Mokyklos bare ir bendrabučio Common Room šiąnakt bus žiūrimi JAV prezidento rinkimai. Bendrabučio vakarėlis pavadintas "Obamafication". Kaži?..