Sous le soleil
Ar būna kursų norintiems išmokti London English?
Stulbinamas jausmas, kai mokeisi kalbos - ką, jau šešiolika metų? - kai neturi su ja problemų paskaitose ir seminaruose, skaitai ja knygas taip pat kaip gimtąja, bet štai atsisėdi prie apvalaus stalo su septynetu 10-14 metų paaugliukų, ir nesupranti nė žodžio. Jie tau žiūri į akis, kažko klausia, o tu mirksi kaip karvutė, per Mėnulį peršokus... Ir ne tik vaikai: iš suaugusiųjų greitakalbės kartais suprantu ne ką daugiau. Bet su suaugusiais dar norma - jiems ne taip sunku suvokti, kad tavo stiklinis žvilgsnis reiškia kalbos barjero egzistavimą. Vaikų akyse gi, nuo kalbos įgūdžių, reakcijos ir humoro jausmo priklauso tavo statusas. Nori jį užsitarnaut tinkamą, nori tapt šiokiu tokiu autoritetu - privalai nepasiduoti, reaguoti į jų juokus, atsikirsti, mokėti sudrausmint. Vaikai labai greitai pajunta, jei esi ne jų lygoj: vakar net buvo bandymų pasinaudot, pasišaipyt iš tos mano lėtos reakcijos, kurios pagrindinė priežastis - Londonese neišmanymas. Arba: jie žino, kad aš nežinau, koks konkretus žargoninis žodis yra vartojamas kaip paniekinamas apibūdinimas imigrantams, tad ramiai sau putojosi, man girdint, kol praeidama pro šalį jų neišgirdo ir nesudrausmino vadovė britė.
A taip, tiesa, čia apie skautus. Vakarykštės sueigos tema buvo Europa. Ir vėl rotacija: kiekviena skiltis praleidžia po šiek tiek laiko viename iš trijų punktų. Man teko žemėlapio paišymas, bet kadangi trafaretas žemėlapiui buvo vienas, tai kol vieni juo naudojosi, kitiems turėjau suimprovizuot kitų užduočių: liepiau nupiešt, kaip įsivaizduoja kokią nors vieną pasirinktą Europos šalį, tarkim, jos gyventojus. Ką jūs manot: turėjom daug Prancūzijos; apskritai susidarė įspūdis, kad dauguma vaikų iš Europos šalių žino tik Prancūziją. Prancūzai būtinai turi ūsus ir/arba beretę. Dar turėjom italą. Gangsterį. Turėjom vokietį - Hitlerį. Kažkokį ispaną-dinozaurą. Viskas. Iš tiesų iš 14-mečių tikėčiausi daugiau žinių. O gal jie tiesiog "išsikalinėjo" prieš mane? Žinoma, buvo vienas berniukas, aiškiai 'teacher's pet', viską žino, viską moka, ranką tik kelia, tik kelia (kai tuo tarpu kiti rėkdami viens per kitą šneka). Užtat baisiai įdomi tendencija tokia: pirmiausia paklausiu, kas yra Europa, išsiaiškinam, kad žemynas, paklausiu, kokias žino šalis, tai gal kokius du-tris atsakymus išgirstu, entuziazmo nedaug; o po kiek laiko užduodu naują klausimą: kas yra Europos Sąjunga? Visose tryse skiltyse iškart pakilo rankų miškas, visi vienu balsu pradėjo šaukti, kad žinom, žinom, aiškinti... Štai taip: vaikai geriau žino, kas yra Europos Sąjunga, nei - kas yra Europa...
Nebesuprantu, ar čia tikrai ta finansų krizė kalta, ar vis tik mano CV lievi, kad nieks neskambina. Vakar dar pra-windowshoppin'au vieną prekybinę gatvę, bet tik trijose vietose man tinkami skelbimukai kabėjo, tai šiandien dar prašlifuosiu kitur, vis tiek į mokyklą bibliotekon reikia. Paskambino tik iš greito maisto kavinių tinklo vieno, kitą penktadienį einu bandymams, ale kažkaip netikiu, kad paims. Jau nusibodo rašyti cover letters: Please find attached my CV in application... blabla... Working as... I developed excellent time management skills... blabla... Stengiuosi, stengiuosi, ir - šnipštas.
Stulbinamas jausmas, kai mokeisi kalbos - ką, jau šešiolika metų? - kai neturi su ja problemų paskaitose ir seminaruose, skaitai ja knygas taip pat kaip gimtąja, bet štai atsisėdi prie apvalaus stalo su septynetu 10-14 metų paaugliukų, ir nesupranti nė žodžio. Jie tau žiūri į akis, kažko klausia, o tu mirksi kaip karvutė, per Mėnulį peršokus... Ir ne tik vaikai: iš suaugusiųjų greitakalbės kartais suprantu ne ką daugiau. Bet su suaugusiais dar norma - jiems ne taip sunku suvokti, kad tavo stiklinis žvilgsnis reiškia kalbos barjero egzistavimą. Vaikų akyse gi, nuo kalbos įgūdžių, reakcijos ir humoro jausmo priklauso tavo statusas. Nori jį užsitarnaut tinkamą, nori tapt šiokiu tokiu autoritetu - privalai nepasiduoti, reaguoti į jų juokus, atsikirsti, mokėti sudrausmint. Vaikai labai greitai pajunta, jei esi ne jų lygoj: vakar net buvo bandymų pasinaudot, pasišaipyt iš tos mano lėtos reakcijos, kurios pagrindinė priežastis - Londonese neišmanymas. Arba: jie žino, kad aš nežinau, koks konkretus žargoninis žodis yra vartojamas kaip paniekinamas apibūdinimas imigrantams, tad ramiai sau putojosi, man girdint, kol praeidama pro šalį jų neišgirdo ir nesudrausmino vadovė britė.
A taip, tiesa, čia apie skautus. Vakarykštės sueigos tema buvo Europa. Ir vėl rotacija: kiekviena skiltis praleidžia po šiek tiek laiko viename iš trijų punktų. Man teko žemėlapio paišymas, bet kadangi trafaretas žemėlapiui buvo vienas, tai kol vieni juo naudojosi, kitiems turėjau suimprovizuot kitų užduočių: liepiau nupiešt, kaip įsivaizduoja kokią nors vieną pasirinktą Europos šalį, tarkim, jos gyventojus. Ką jūs manot: turėjom daug Prancūzijos; apskritai susidarė įspūdis, kad dauguma vaikų iš Europos šalių žino tik Prancūziją. Prancūzai būtinai turi ūsus ir/arba beretę. Dar turėjom italą. Gangsterį. Turėjom vokietį - Hitlerį. Kažkokį ispaną-dinozaurą. Viskas. Iš tiesų iš 14-mečių tikėčiausi daugiau žinių. O gal jie tiesiog "išsikalinėjo" prieš mane? Žinoma, buvo vienas berniukas, aiškiai 'teacher's pet', viską žino, viską moka, ranką tik kelia, tik kelia (kai tuo tarpu kiti rėkdami viens per kitą šneka). Užtat baisiai įdomi tendencija tokia: pirmiausia paklausiu, kas yra Europa, išsiaiškinam, kad žemynas, paklausiu, kokias žino šalis, tai gal kokius du-tris atsakymus išgirstu, entuziazmo nedaug; o po kiek laiko užduodu naują klausimą: kas yra Europos Sąjunga? Visose tryse skiltyse iškart pakilo rankų miškas, visi vienu balsu pradėjo šaukti, kad žinom, žinom, aiškinti... Štai taip: vaikai geriau žino, kas yra Europos Sąjunga, nei - kas yra Europa...
Nebesuprantu, ar čia tikrai ta finansų krizė kalta, ar vis tik mano CV lievi, kad nieks neskambina. Vakar dar pra-windowshoppin'au vieną prekybinę gatvę, bet tik trijose vietose man tinkami skelbimukai kabėjo, tai šiandien dar prašlifuosiu kitur, vis tiek į mokyklą bibliotekon reikia. Paskambino tik iš greito maisto kavinių tinklo vieno, kitą penktadienį einu bandymams, ale kažkaip netikiu, kad paims. Jau nusibodo rašyti cover letters: Please find attached my CV in application... blabla... Working as... I developed excellent time management skills... blabla... Stengiuosi, stengiuosi, ir - šnipštas.