Dar naujų pažinčių
Valgiau pirmą londonietišką karį su tikrais londoniečiais tikrame londonietiškame pub'e.
Nors ne tame esmė :) Minėtieji londoniečiai - skautai, vieno vietinio tunto vadovai. Kaip rašiau anksčiau, šeštadienį mokyklos mugėje netikėtai užtikau skautų stalelį, susipažinau su sese skaute, paskui parašiau jai laiškelį, ir ji pasiūlė ateiti į sueigą. Tą ir padariau. Visas tuntas (vilkai, skautai, exploreriai) renkasi ketvirtadienių vakarais vienoje pradinėje mokykloje ir vienu metu turi užsiėmimus su savo draugovėmis. Kadangi naujoji pažįstama kartu su savo broliu vadovauja skautų grupei, ir aš ten prisiplakiau.
Pirma, kas krito į akis, - uniformos. Visi į sueigą sueina su uniformomis, vadovai gan griežtai prižiūri, kad pvz. marškiniai būtų sukišti į kelnes, padaro pastabą, jei kažkieno uniforma netvarkinga ir panašiai. Tad truputį nejaukiai jaučiausi, nes maniškė uniforma į lagaminą, deja, nebetilpo. Nors kaklaraištį, laimei, turėjau :) Taigi. Šitą skautų draugovę sudaro trys mišrios skiltys po šešis-septynis brolius ir seses. Mūsų sueiga vyko mokyklos sporto salėje ir prasidėjo nuo rikiuotės. Sueigos tikslas buvo paruošti skautus fizinės ištvermės ženklelio gavimui. Man pavedė pravesti skiltims tempimo pratimus (ir paskui juos įvertinti "pažymiais": kitą savaitę vėl vertinsim, ir po to tie, kas padarė pažangą, galės gauti emblemą). Tatai buvo pakankamai įdomi užduotis, segint sijoną... :) Nors ne sijonas pagrindinė problema, o anglų kalba: britukai taip greitai ir taip... londoniškai šnekėjo, kad vos su jais spėjau. Jau nekalbant apie tai, kad mano žodyne pritrūko žodžių ir posakių apibūdinti tempimo pratimams :) Gerai, kad man davė paveiksliukų. Bet iš tiesų nelengva užmegzti su vaikais ryšį, kai negali laisvai kalbėti "jų kalba" (plačiąja prasme, t.y.).
Savaitgalį skautukai eina į žygį. Tunto globėjas yra kažkoks specialus Londono meras (ne tas 'tikrasis', o kažkoks tradicinis, Lord Mayor). Ir yra kažkokia istorija apie vieną iš šitų merų, kuris kadaise pėsčiom atėjo iš Gloucesterio į Londoną. Taigi pernai tunto globėjas metė skautams iššūkį: pakartoti didįjį žygį. Tad jau ar tik ne kelioliktas savaitgalis (ne iš eilės) skautai išsiruošia į kelionę nuo Gloucesterio į Londoną. Kiekvienąkart pradeda ten, kur baigė praeitą kartą. Eina be vadovų, vadovai tik kartais prisijungia patikrinti, ar viskas gerai, praveda per sudėtingesnius ruožus. Gaila, kad kol kas jokių žygiavimų man nenusimato dėl labai elementarios priežasties: čia neturiu jokių žygiavimo/stovyklavimo drabužių, batų anei kuprinės. Ką padarysi, kad tenka dvidešimčia kilogramų apsiribot skrendant :( Nieko, jei viskas gerai ir jei vis tik kažką su skautavimu čionais nuspręsiu veikt, tai kai kitąkart į Lietuvą atvažiuosiu, būtinai visą tą įrangą pasiimsiu.
Žodžiu, įdomus nuotykis buvo. Kvietė sugrįžti, tad jei nepasikeis planai - pasirašau :)
Nors ne tame esmė :) Minėtieji londoniečiai - skautai, vieno vietinio tunto vadovai. Kaip rašiau anksčiau, šeštadienį mokyklos mugėje netikėtai užtikau skautų stalelį, susipažinau su sese skaute, paskui parašiau jai laiškelį, ir ji pasiūlė ateiti į sueigą. Tą ir padariau. Visas tuntas (vilkai, skautai, exploreriai) renkasi ketvirtadienių vakarais vienoje pradinėje mokykloje ir vienu metu turi užsiėmimus su savo draugovėmis. Kadangi naujoji pažįstama kartu su savo broliu vadovauja skautų grupei, ir aš ten prisiplakiau.
Pirma, kas krito į akis, - uniformos. Visi į sueigą sueina su uniformomis, vadovai gan griežtai prižiūri, kad pvz. marškiniai būtų sukišti į kelnes, padaro pastabą, jei kažkieno uniforma netvarkinga ir panašiai. Tad truputį nejaukiai jaučiausi, nes maniškė uniforma į lagaminą, deja, nebetilpo. Nors kaklaraištį, laimei, turėjau :) Taigi. Šitą skautų draugovę sudaro trys mišrios skiltys po šešis-septynis brolius ir seses. Mūsų sueiga vyko mokyklos sporto salėje ir prasidėjo nuo rikiuotės. Sueigos tikslas buvo paruošti skautus fizinės ištvermės ženklelio gavimui. Man pavedė pravesti skiltims tempimo pratimus (ir paskui juos įvertinti "pažymiais": kitą savaitę vėl vertinsim, ir po to tie, kas padarė pažangą, galės gauti emblemą). Tatai buvo pakankamai įdomi užduotis, segint sijoną... :) Nors ne sijonas pagrindinė problema, o anglų kalba: britukai taip greitai ir taip... londoniškai šnekėjo, kad vos su jais spėjau. Jau nekalbant apie tai, kad mano žodyne pritrūko žodžių ir posakių apibūdinti tempimo pratimams :) Gerai, kad man davė paveiksliukų. Bet iš tiesų nelengva užmegzti su vaikais ryšį, kai negali laisvai kalbėti "jų kalba" (plačiąja prasme, t.y.).
Savaitgalį skautukai eina į žygį. Tunto globėjas yra kažkoks specialus Londono meras (ne tas 'tikrasis', o kažkoks tradicinis, Lord Mayor). Ir yra kažkokia istorija apie vieną iš šitų merų, kuris kadaise pėsčiom atėjo iš Gloucesterio į Londoną. Taigi pernai tunto globėjas metė skautams iššūkį: pakartoti didįjį žygį. Tad jau ar tik ne kelioliktas savaitgalis (ne iš eilės) skautai išsiruošia į kelionę nuo Gloucesterio į Londoną. Kiekvienąkart pradeda ten, kur baigė praeitą kartą. Eina be vadovų, vadovai tik kartais prisijungia patikrinti, ar viskas gerai, praveda per sudėtingesnius ruožus. Gaila, kad kol kas jokių žygiavimų man nenusimato dėl labai elementarios priežasties: čia neturiu jokių žygiavimo/stovyklavimo drabužių, batų anei kuprinės. Ką padarysi, kad tenka dvidešimčia kilogramų apsiribot skrendant :( Nieko, jei viskas gerai ir jei vis tik kažką su skautavimu čionais nuspręsiu veikt, tai kai kitąkart į Lietuvą atvažiuosiu, būtinai visą tą įrangą pasiimsiu.
Žodžiu, įdomus nuotykis buvo. Kvietė sugrįžti, tad jei nepasikeis planai - pasirašau :)