Mėgstu skųstis. Besiskundžiantiems dangus?
Nejau ir aš kažkada buvau tokia gyvybinga?..
Kaip spyruoklėlės: prispaudi, čiaukšt! - vėl atšoka, čiaukšt - atšoka, čiaukšt... Ryte dar patrina akytes: "Neišsimiegoojau...", bet tuojau pat prasideda tursu-tursu-tursu aplink kolonas, prie saldumynų aparato, pirmyn atgal. Lauke trisdešimt laipsnių karščio, o jie gumytę šokinėja, krepšinį žaidžia, dar šiek tiek burtininkus ir drakonus (vienas - ledas, kitas - ugnis, bet iš tiesų visi yra paprasčiausi munchkinai: "O davai aš išgėriau tiek stebuklingų galių, kad tave dabar nugalėjau?!!" - "O davai aš išgėriau dar daugiau?!"). Tuo tarpu vadovytei galvoj viena: pavėsiukas ir ant žolytės patogiai ištiestos kojos. Kaip dar galima per tokį karštį ką nors daryt? Net mąstyt neišeina! "Mokytojaa, jis paėmė mano tūšinūkąąą!" -"Ir tu jam už tai į pilvą spyrei?" O fone kažkas barškina Für Elise.
Ir aš taip norėčiau. Dabar žmogus kaip robotukas: senka ta energija, senka, pradedi mąstyt apie save kaip apie bateriją. Akis atlipdyt? Gaivi arbatytė, negaivi kavytė - šmaukšt. Nebesinori nieko daryti, o reikia? Arbatytė, kavytė, matė... blogiausiu atveju - karvytė. Dar šokoladas, šokoladas, šokoladas, bloga nuo šokolado, obettačiau. Nemėgstu karščio. Šalčio, tiesą pasakius, dar labiau. Bet po metų Nankine labiau nemėgstu karščio. Jei mažiau nei 22 laipsniai, jau žiema, nebe vasara... bet jei kyla aukščiau 25, ir dar be jokio vėjo - tai uždaryk mane tu kondicionierių šalyje... Och, tie išrankuoliai.
Nepaisant visko, mokytoja dirbčiau. Mesčiau visus pomėgius, kad savaitgaliai liktų laisvi, ir dirbčiau... (bet nedirbsiu - tik čia kita kalba) O ką daryt. Nes nuovargį krauna ne tiek tos dešimt kasdieninių valandų su gauja mažamečių ant sprando (vis tik, reikia pripažinti, įdomu), kiek įprotis turėti daug popamokinės veiklos. Išeini 7:30, grįžti 21 ar 22, atsidarai el.paštą, pradedi atrašinėt, prisimeni, kad į Kiniją reikėjo duoti žinią prieš pusantro mėnesio, kad laiškai į Suomiją ir Estiją laukia savo eilės, kad to straipsnio dar nėr, anos recenzijos irgi nėr, pažadėto vietovardžių sąrašo - nė kvapo, knygas į biblioteką grąžint po savaitės, o jos tik pakrapštytos, kad pasiruošt reikia rytojui žaidimų bei kinų kalbos pamoką, o kada, rūgštele Jablonski, pačiai kinų mokytis, bo kas minutė vis po hieroglifą iš galvos išgaruoja, o prancūzų, rusų - juk labai reikia, labai dega, o profesinės literatūros stirtos - ne tik kad dega, bet ir įdomu, o ilgas pažiūrėtinų filmų sąrašas, o tas, o anas, o trečias... Tada išlenda skaipėj koks nors žmogus, su kuriuo taip vilioja pašnekėt apie viską ir nieką, tai nusispjauni ir šneki, nes jauties kaip mazgotė po ilgos dienos bet kokiu atveju, ir pagrečiui rezgi programą Bastūnų Gildijos žygiui arba va, skundiesi savo LJ... Kadangi diena buvo... na, buvo, tai gal obuoliuką kokį, ai ne, dar ir šokolado gabaliuką - tik gabaliuką; bet mama iškepė šviežios duonos... tai jei valgom, tai valgom: sumuštinį; po sumuštinio - šokolado... ir dar obuoliuką... ir dar... velniop figūrą, velniop odą, velniop nagus ragus ir dantis, susivėlusi, pajuodusiais paakiais, gergždžiančiu pragertu nuo dainavimo užkimusiu balsu vadovytė, tiesiog spinster-in-the-making. Ups, dvylika, pirma, pusė antros, į dušą, čiaukšt - pagalvė, šmaukšt - žadintuvas, pusė septynių, rise and shine!
Ir vis dėl to - ačiū, gyvenu gerai.
Kodėl bute išjungė vandenį?
Kaip spyruoklėlės: prispaudi, čiaukšt! - vėl atšoka, čiaukšt - atšoka, čiaukšt... Ryte dar patrina akytes: "Neišsimiegoojau...", bet tuojau pat prasideda tursu-tursu-tursu aplink kolonas, prie saldumynų aparato, pirmyn atgal. Lauke trisdešimt laipsnių karščio, o jie gumytę šokinėja, krepšinį žaidžia, dar šiek tiek burtininkus ir drakonus (vienas - ledas, kitas - ugnis, bet iš tiesų visi yra paprasčiausi munchkinai: "O davai aš išgėriau tiek stebuklingų galių, kad tave dabar nugalėjau?!!" - "O davai aš išgėriau dar daugiau?!"). Tuo tarpu vadovytei galvoj viena: pavėsiukas ir ant žolytės patogiai ištiestos kojos. Kaip dar galima per tokį karštį ką nors daryt? Net mąstyt neišeina! "Mokytojaa, jis paėmė mano tūšinūkąąą!" -"Ir tu jam už tai į pilvą spyrei?" O fone kažkas barškina Für Elise.
Ir aš taip norėčiau. Dabar žmogus kaip robotukas: senka ta energija, senka, pradedi mąstyt apie save kaip apie bateriją. Akis atlipdyt? Gaivi arbatytė, negaivi kavytė - šmaukšt. Nebesinori nieko daryti, o reikia? Arbatytė, kavytė, matė... blogiausiu atveju - karvytė. Dar šokoladas, šokoladas, šokoladas, bloga nuo šokolado, obettačiau. Nemėgstu karščio. Šalčio, tiesą pasakius, dar labiau. Bet po metų Nankine labiau nemėgstu karščio. Jei mažiau nei 22 laipsniai, jau žiema, nebe vasara... bet jei kyla aukščiau 25, ir dar be jokio vėjo - tai uždaryk mane tu kondicionierių šalyje... Och, tie išrankuoliai.
Nepaisant visko, mokytoja dirbčiau. Mesčiau visus pomėgius, kad savaitgaliai liktų laisvi, ir dirbčiau... (bet nedirbsiu - tik čia kita kalba) O ką daryt. Nes nuovargį krauna ne tiek tos dešimt kasdieninių valandų su gauja mažamečių ant sprando (vis tik, reikia pripažinti, įdomu), kiek įprotis turėti daug popamokinės veiklos. Išeini 7:30, grįžti 21 ar 22, atsidarai el.paštą, pradedi atrašinėt, prisimeni, kad į Kiniją reikėjo duoti žinią prieš pusantro mėnesio, kad laiškai į Suomiją ir Estiją laukia savo eilės, kad to straipsnio dar nėr, anos recenzijos irgi nėr, pažadėto vietovardžių sąrašo - nė kvapo, knygas į biblioteką grąžint po savaitės, o jos tik pakrapštytos, kad pasiruošt reikia rytojui žaidimų bei kinų kalbos pamoką, o kada, rūgštele Jablonski, pačiai kinų mokytis, bo kas minutė vis po hieroglifą iš galvos išgaruoja, o prancūzų, rusų - juk labai reikia, labai dega, o profesinės literatūros stirtos - ne tik kad dega, bet ir įdomu, o ilgas pažiūrėtinų filmų sąrašas, o tas, o anas, o trečias... Tada išlenda skaipėj koks nors žmogus, su kuriuo taip vilioja pašnekėt apie viską ir nieką, tai nusispjauni ir šneki, nes jauties kaip mazgotė po ilgos dienos bet kokiu atveju, ir pagrečiui rezgi programą Bastūnų Gildijos žygiui arba va, skundiesi savo LJ... Kadangi diena buvo... na, buvo, tai gal obuoliuką kokį, ai ne, dar ir šokolado gabaliuką - tik gabaliuką; bet mama iškepė šviežios duonos... tai jei valgom, tai valgom: sumuštinį; po sumuštinio - šokolado... ir dar obuoliuką... ir dar... velniop figūrą, velniop odą, velniop nagus ragus ir dantis, susivėlusi, pajuodusiais paakiais, gergždžiančiu pragertu nuo dainavimo užkimusiu balsu vadovytė, tiesiog spinster-in-the-making. Ups, dvylika, pirma, pusė antros, į dušą, čiaukšt - pagalvė, šmaukšt - žadintuvas, pusė septynių, rise and shine!
Ir vis dėl to - ačiū, gyvenu gerai.
Kodėl bute išjungė vandenį?