Amžina taisyklė, kad rimtus darbus reikia baigti iki kada prasideda pavasaris, nes kitaip susikaupti - nė pro kur. Šiandien teištvėriau pusantros valandos bibliotekoje, vis tiek nesupratau, ar tikrai būtina taip sudėtingai samprotauti apie kino semiotiką ir panašius dalykus, taigi išėjau ir suspėjau nusipirkt paskutinį bilietą į ketvirtadienio "
(
Read more... )
Man nuo jo ir Klarko prasidėjo susižavėjimas fantastika. Tuo metu (buvau dešimties, buvo 1990 m. - pats tautinio romantizmo sužydėjimas) pasipainiojusi pasaka apie komunizmą kaip gražią svajonę (kai aplinkui „komunistas“ buvo beveik keiksmažodis) man padėjo susiformuoti kiek atlaidesnę pasaulėžiūrą. Idėjos apie tautų susiliejimą (bet ne susiniveliavimą, o prisidėjimą prie atskirų žmonių individualumo) man kaip ganėtinai nacionalistei tuo metu irgi buvo labai naudingos. (Suprantama, maniau, kad jo utopija yra pageidautinas ateities variantas!). Vėliau, šešiolikos, perskaičiau „Jaučio valandą“, kur utopijos gyventojai susiduria su antiutopija... kuri užmaskuota maoistiniais motyvais, tačiau joje be jokių pastangų kiekviename žingsnyje atpažįstama SSRS. Svajonė ir realybė - ir drąsus bei principingas žmogus, nebijojęs apie tai prabilti. (Greitai numirė - o jau po mirties bute buvo daromos kratos). Legendomis apipintas knygos likimas - ją išleido (1972 m.?), bet netrukus uždraudė; leisdavo užsienyje; iki šiol ginčijasi, apie ką ji... Nors nemanyčiau, kad vienokias ar kitokias utopijas įmanoma realizuoti, man tebėra simpatiškas autoriaus optimizmas ir tikėjimas Žmogumi :)
Reply
Leave a comment