apie perteklių ir stoką

Mar 17, 2011 01:38

Mūsų kultūra serga logorėja, mes nesugebame kalbėti ir rašyti taupiai bei glaustai. Mintis paskęsta žodžių tvane, simbolių pelkėse pasiklysta. Todėl romanai stori, o minčių juose - mažai. O kad minčių mažai, tai reikia jas visas išsakyti, nė vienos negalima praleisti - juk visos tokios svarbios, vertingos, būtinos. Jau nebe pikta, o juokinga darosi, kai konferencijose žmonės šneka dvigubai, trigubai ilgiau, nei jiems skirta pagal reglamentą. Galbūt tai grožėjimosi savimi forma (ir vėl tas nepilnavertiškumas)?

Žodis mums yra toks svarbus, kad jis nuvertėja. Juk kuo daugiau žodžių, tuo jų vertė mažesnė. Kaip gali paimti vieną žodį ir juo gėrėtis, vartyti, rūpestingai apčiupinėti, papūtęs nuvalyti, kad sužvilgėtų naujai? Kaip gali tai daryti, jei kiti žodžiai veržiasi kliokdami, grūsdamiesi, lipdami vieni kitiems per galvas, stumdydamiesi ir mindydami vienas kitą kaip tose sovietmečio pabaigos grūstyse, kai ką nors "išmesdavo"? Ir ta žodžių grūstis tokia pat pilka, kaip ir kiekviena minia, pikta ir įtūžusi, akla ir kurčia. Ir grūdasi žodžiai prie tokių pat neišvaizdžių minčių, kaip tos pamėlusios sovietmečio vištos ant prekystalių. Nesvarbu, kokia mintis, svarbu, kad "išmetė", svarbu, kad žodžių tvanas gali prasiveržti.

Grūstis prie dešrų, sukeldavusi tikslo pasiekimo pilnatvę, masės Sąjūdžio mitinguose, patirdavusios minios vienybės ekstazę ir pasitenkinimą simboliais perkrautomis kalbomis.
Visko per daug.

O žodžio tesėti neįstengiame. Kaip tai įmanoma, jei žodis - nesvarbus?

"Vienų vienas žodis būt tave apgynęs..."

Nes garbės - stoka.

kūryba, istorija, sovietmetis, kultūra, menas, visuomenė, lietuva, žmogus, garbė, inteligentija

Previous post Next post
Up