Johann Wolfgang von Goethe - der berühmte Dichter der DDR
Šitas komunizmo forpostas žlugo lygiai prieš 20 metų.
Kas visiškai nedraugauja su vokiečių kalba, antraštėje parašyta, kad J. W. von Goethe buvo įžymus Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR arba Rytų Vokietijos) poetas. Ją išsirašiau iš vieno žemesnėms vidurinės mokyklos klasėms skirto literatūros vadovėlio Rytų Berlyne irgi prieš 20 metų. Komunistinio vadovėlio.
1989-ųjų spalį vykome į Berlyną, regis, keturiese Sąjūdžio atstovai: režisierius Arūnas Žebriūnas, Gediminas Šerkšnys (dabar diplomatas), Ramunė Sakalauskaitė ir aš. Dabar gerai neprisimenu, ar kaip nors konkrečiai taikėme kelionės datą, tačiau prisimenu, jog susiruošti, gauti SSRS "išvykimo vizas" (buvo ir toks dalykas, jeigu kas neprisimena, ar tais laikais buvo gerokai jausnesni nei dabar :) teko greitai.
Esmė ta, kad spalio 7 dieną vyko grandiozinės VDR 40-mečio iškilmės. Čia, LJ neseniai starlin_elvea rašė savo įspūdžius iš Kinijos LR 60-mečio. Taigi kažkas ir ten vyko panašaus, tik mažiau jėgos ir kvapo.
Ericho Honeckerio vadovaujama komunistinė Vokietija jau sproginėjo. Tūkstančiai jaunų vokiečių tų metų vasarą bėgte bėgo į formaliai dar komunistinę, tačiau spygliuotasias vielas pasienyje su Vakarų pasauliu nuardžiusią Vengriją, ir tais pačiais tūkstančiais Vakarų Vokietijos ambasadoje prašė politinio prieglobsčio. Komunistinių iškilmių metu įvyko pirmosios protesto demonstracijos Leipcige. Rytų vokiečiai taip pasitiko jubiliejaus proga atvykusį SSRS lyderį M. Gorbačiovą, dėl kurio tiesiog ėjo iš proto.
Mūsų ketveriukė apsistojo pas vienos religinės su opozicija susijusios bendruomenės atstovus namuose. Pamenu, už lango buvo tik Berlyno siena ir matėsi Reichstagas. Citatą, kurią pateikiau viršuje, man parodė buto šeimininkas. Iš tikrųjų, net sovietiniais laikais SSRS švietimo sistemoje nebuvo nuprotėta iki tokio lygio, kad kur nors A. Puškinas būtų pavadintas "sovietiniu" arba "įžymiuoju SSRS poetu". O Goethe su Schilleriu buvo DDR dichteriai.
Aš buvau pakankamai įžūlus tipas (na, sorry, man buvo tik 23), su diktofonu rankoje mėginau surengti praeivių apklausą Alexander Platze (toje, kur televizijos bokštas ir buvęs viešbutis "Stadt Berlin"). Tai va buvo visai įdomu, kaip vokiečiai atšokdavo nuo manęs it nuo raupsuotojo, išgirdę klausimus apie protesto demonstracijas. Vėliau mus kažkur kažkas užpelengavo (buvo ten tokia KGB analogija, vadinosi "Stasi" arba Staatssicherheit). Mus ten kažkur vedė, slėpė. Atsidūrėme tokioje Gethsemanekirche Prenzlauer Berg rajone, kur opozicijos jaunimėlis buvo surengęs bado akciją. Labai gražiai ten vakare giedojoje "Dona Nobis Pacem" susiėmę už rankų.
Išvykome po penkių dienų. Mano reportažas be kalbintų žmonių pavardžių, labai konkrečių detalių (dar buvo baisu pakenti tiems žmonėms) "Mažojoje Lietuvoje" buvo išspausdintas 1989 m. spalio 18 dieną. O po trijų, atsistatydinus VDR lyderiui Erichui Honeckeriui, dienų komunistų režimas VDR žlugo. Nors tada dar apie abiejų Vokietijų susijungimą vargu ar daug kas svajojo. Berlyno siena griuvo tų pačių metų lapkritį.
Čia keletas relikvijų. Tekstas "Mažojoje Lietuvoje" (du kartus klinktelėjus turėtų atsidaryti, kam įdomu pamėsinėti) ir nebeegzistuojančios šalies pasieniečių anspaudai apie jų valstybės sienos kirtimą. Nebeegzistuojančios šalies (SSRS) piliečio pase. O ten darytas nuotraukas kraustydamasis iš vienos redakcijos į kitą kažkur išmėčiau. Gaila dabar.
Kas visiškai nedraugauja su vokiečių kalba, antraštėje parašyta, kad J. W. von Goethe buvo įžymus Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR arba Rytų Vokietijos) poetas. Ją išsirašiau iš vieno žemesnėms vidurinės mokyklos klasėms skirto literatūros vadovėlio Rytų Berlyne irgi prieš 20 metų. Komunistinio vadovėlio.
1989-ųjų spalį vykome į Berlyną, regis, keturiese Sąjūdžio atstovai: režisierius Arūnas Žebriūnas, Gediminas Šerkšnys (dabar diplomatas), Ramunė Sakalauskaitė ir aš. Dabar gerai neprisimenu, ar kaip nors konkrečiai taikėme kelionės datą, tačiau prisimenu, jog susiruošti, gauti SSRS "išvykimo vizas" (buvo ir toks dalykas, jeigu kas neprisimena, ar tais laikais buvo gerokai jausnesni nei dabar :) teko greitai.
Esmė ta, kad spalio 7 dieną vyko grandiozinės VDR 40-mečio iškilmės. Čia, LJ neseniai starlin_elvea rašė savo įspūdžius iš Kinijos LR 60-mečio. Taigi kažkas ir ten vyko panašaus, tik mažiau jėgos ir kvapo.
Ericho Honeckerio vadovaujama komunistinė Vokietija jau sproginėjo. Tūkstančiai jaunų vokiečių tų metų vasarą bėgte bėgo į formaliai dar komunistinę, tačiau spygliuotasias vielas pasienyje su Vakarų pasauliu nuardžiusią Vengriją, ir tais pačiais tūkstančiais Vakarų Vokietijos ambasadoje prašė politinio prieglobsčio. Komunistinių iškilmių metu įvyko pirmosios protesto demonstracijos Leipcige. Rytų vokiečiai taip pasitiko jubiliejaus proga atvykusį SSRS lyderį M. Gorbačiovą, dėl kurio tiesiog ėjo iš proto.
Mūsų ketveriukė apsistojo pas vienos religinės su opozicija susijusios bendruomenės atstovus namuose. Pamenu, už lango buvo tik Berlyno siena ir matėsi Reichstagas. Citatą, kurią pateikiau viršuje, man parodė buto šeimininkas. Iš tikrųjų, net sovietiniais laikais SSRS švietimo sistemoje nebuvo nuprotėta iki tokio lygio, kad kur nors A. Puškinas būtų pavadintas "sovietiniu" arba "įžymiuoju SSRS poetu". O Goethe su Schilleriu buvo DDR dichteriai.
Aš buvau pakankamai įžūlus tipas (na, sorry, man buvo tik 23), su diktofonu rankoje mėginau surengti praeivių apklausą Alexander Platze (toje, kur televizijos bokštas ir buvęs viešbutis "Stadt Berlin"). Tai va buvo visai įdomu, kaip vokiečiai atšokdavo nuo manęs it nuo raupsuotojo, išgirdę klausimus apie protesto demonstracijas. Vėliau mus kažkur kažkas užpelengavo (buvo ten tokia KGB analogija, vadinosi "Stasi" arba Staatssicherheit). Mus ten kažkur vedė, slėpė. Atsidūrėme tokioje Gethsemanekirche Prenzlauer Berg rajone, kur opozicijos jaunimėlis buvo surengęs bado akciją. Labai gražiai ten vakare giedojoje "Dona Nobis Pacem" susiėmę už rankų.
Išvykome po penkių dienų. Mano reportažas be kalbintų žmonių pavardžių, labai konkrečių detalių (dar buvo baisu pakenti tiems žmonėms) "Mažojoje Lietuvoje" buvo išspausdintas 1989 m. spalio 18 dieną. O po trijų, atsistatydinus VDR lyderiui Erichui Honeckeriui, dienų komunistų režimas VDR žlugo. Nors tada dar apie abiejų Vokietijų susijungimą vargu ar daug kas svajojo. Berlyno siena griuvo tų pačių metų lapkritį.
Čia keletas relikvijų. Tekstas "Mažojoje Lietuvoje" (du kartus klinktelėjus turėtų atsidaryti, kam įdomu pamėsinėti) ir nebeegzistuojančios šalies pasieniečių anspaudai apie jų valstybės sienos kirtimą. Nebeegzistuojančios šalies (SSRS) piliečio pase. O ten darytas nuotraukas kraustydamasis iš vienos redakcijos į kitą kažkur išmėčiau. Gaila dabar.