Vėl kitoks kampas. Šį kartą apie energetiką.
Energetikos klausimai, suprantama, šiais laikais tautą domina daug mažiau už teisėjų nužudymus, krizę, bręstančius socialinius neramumus. Ir vis dėlto drįstu atkreipti dėmesį į pavyzdžių neturintį dviejų posovietinių šalių energetikos sektorių bendradarbiavimą, ypač gamtinių dujų srityje.
Šią savaitę Azerbaidžano spauda skelbia valstybinę energetikos kompaniją SOCAR valdymo teise perėmus jau 31-uosius lokalius dujų tinklus Gruzijoje. SOCAR susitarė su Gruzijos valdžia penkerius metus valdyti šiuo nedidelius dujų sistemos segmentus su sąlyga ateityje bendradarbiavimą pratęsti. Azerbaidžano pusė įsipareigojo tiekti dujas, atsižvelgdama į svarbią socialiai remtiną dujų pirkėjų dalį, investuoti kelis šimtus milijonų dolerių į tinklų atnaujinimą.
Visiškai naujas horizontalaus bendradarbiavimo precedentas buvusios SSRS teritorijoje, kur įprasta, kad į dujotakių tinklus paprastai pretenduoja arba rusų "Gazprom", arba energetikos milžinai iš Vakarų, o ypač Vidurio Azijos šalyse - Kinijos dujų monopolija.
Azerbaidžano ir Gruzijos bendradarbiavimas energetikos srityje siekia praėjusioj amžiau pabaigą, šių šalių prezidentams Eduardui Ševardnadzei ir Heydarui Aliyevui remiant per dviejų šalių teritoriją tiesiamas Transkaukazo naftos ir dujų magistrales, kurias skatino taip pat ir gausiomis investicijomis partneriai iš Vakarų.
2005-2006 m. žiemą, Rusijos teritorijoje susprogdinus abi elektros perdavimo linijas į Gruziją ir "Gazprom" nutraukus dar ir dujų tiekimą, padedant Azerbaidžanui, Gruzija per keturis žiemos mėnesius sugebėjo perorientuoti savo energetikos ūkį taip, kad po reformos en. sistema jau turėjo bent tris vienas nuo kito nepriklausomus tiekimo šaltinius ir "Gazpromą" su jo polinkiu diktuot politines sąlygas skaniai pasiuntė po velnių.
Azervaidžanas suiteresuotas investuoti į Gruzijos dujotakius, nes per Gruziją nutiesti du pagrindiniai Baku dujų ir naftos išteklių vamzdžiai į Turkiją.
Po visos šios atitinkamai nutolusios istorijos kyla eretiškas klausimas: ar Lietuvos vyriausybei nekyla noro pradėti derybas (o gal jau jos vykstas?) su Azerbaidžano SOCAR dėl atėjimo į Baltijos šalių rinką žaidėjo teisėmis. Tarkime tokiu modeliu: tam tikrą kiekį dujų SOCAR parduoda Rusijai prie Kaspijos jūros, o iš Rusijos tą patį kiekį atgauna pagal SWAP atgavimo sandėrį, sakykime, ant kurios nors Baltijos šalies rytinės sienos ir turi teisę tiesti čia savo vamzdžius, nuomoti tinklus ir jau konkurencinėje aplinkoje su Gazprom, Itera siūlyti palankiausias kainas Lietuvos, Latvijos ir Estijos vartotojams. Vamzdis būtų vienas, tačiau jame esančių dujų kubinių metrų savininkai ir operatoriai - jau keli.
Tuo pačiu principu galima būtų pasižvalgyti partnerių Vidurio Azijoje: Uzbekistane ir Turkmėnijoje, kurie taip pat galėtų ateiti į Baltijos rinkas panašiu principu. Parduodami savo dujas kažkur rusams, o tą pačią dalį iš "Gazprom" gaudami čia. Beje, rodos, visi mano išvardyti galimi partneriai yra didesni energetikos chartijos optimistai nei Rusija, todėl iš Lietuvos jiems būtų lengvesnis kelias į Europos rinkas, kol tik godojama dėl Nabucco vamzdyno statybos.
Nors ir suprantu, jog šią idėją pasitiks tautinės dainų šventės vertas specialistų choras, kuris durnins ir kvailins, be to pasakos, kad toks arba panašus variantas neįmanomas, nes negalimas iš principo. O gaila.
Šią savaitę Azerbaidžano spauda skelbia valstybinę energetikos kompaniją SOCAR valdymo teise perėmus jau 31-uosius lokalius dujų tinklus Gruzijoje. SOCAR susitarė su Gruzijos valdžia penkerius metus valdyti šiuo nedidelius dujų sistemos segmentus su sąlyga ateityje bendradarbiavimą pratęsti. Azerbaidžano pusė įsipareigojo tiekti dujas, atsižvelgdama į svarbią socialiai remtiną dujų pirkėjų dalį, investuoti kelis šimtus milijonų dolerių į tinklų atnaujinimą.
Visiškai naujas horizontalaus bendradarbiavimo precedentas buvusios SSRS teritorijoje, kur įprasta, kad į dujotakių tinklus paprastai pretenduoja arba rusų "Gazprom", arba energetikos milžinai iš Vakarų, o ypač Vidurio Azijos šalyse - Kinijos dujų monopolija.
Azerbaidžano ir Gruzijos bendradarbiavimas energetikos srityje siekia praėjusioj amžiau pabaigą, šių šalių prezidentams Eduardui Ševardnadzei ir Heydarui Aliyevui remiant per dviejų šalių teritoriją tiesiamas Transkaukazo naftos ir dujų magistrales, kurias skatino taip pat ir gausiomis investicijomis partneriai iš Vakarų.
2005-2006 m. žiemą, Rusijos teritorijoje susprogdinus abi elektros perdavimo linijas į Gruziją ir "Gazprom" nutraukus dar ir dujų tiekimą, padedant Azerbaidžanui, Gruzija per keturis žiemos mėnesius sugebėjo perorientuoti savo energetikos ūkį taip, kad po reformos en. sistema jau turėjo bent tris vienas nuo kito nepriklausomus tiekimo šaltinius ir "Gazpromą" su jo polinkiu diktuot politines sąlygas skaniai pasiuntė po velnių.
Azervaidžanas suiteresuotas investuoti į Gruzijos dujotakius, nes per Gruziją nutiesti du pagrindiniai Baku dujų ir naftos išteklių vamzdžiai į Turkiją.
Po visos šios atitinkamai nutolusios istorijos kyla eretiškas klausimas: ar Lietuvos vyriausybei nekyla noro pradėti derybas (o gal jau jos vykstas?) su Azerbaidžano SOCAR dėl atėjimo į Baltijos šalių rinką žaidėjo teisėmis. Tarkime tokiu modeliu: tam tikrą kiekį dujų SOCAR parduoda Rusijai prie Kaspijos jūros, o iš Rusijos tą patį kiekį atgauna pagal SWAP atgavimo sandėrį, sakykime, ant kurios nors Baltijos šalies rytinės sienos ir turi teisę tiesti čia savo vamzdžius, nuomoti tinklus ir jau konkurencinėje aplinkoje su Gazprom, Itera siūlyti palankiausias kainas Lietuvos, Latvijos ir Estijos vartotojams. Vamzdis būtų vienas, tačiau jame esančių dujų kubinių metrų savininkai ir operatoriai - jau keli.
Tuo pačiu principu galima būtų pasižvalgyti partnerių Vidurio Azijoje: Uzbekistane ir Turkmėnijoje, kurie taip pat galėtų ateiti į Baltijos rinkas panašiu principu. Parduodami savo dujas kažkur rusams, o tą pačią dalį iš "Gazprom" gaudami čia. Beje, rodos, visi mano išvardyti galimi partneriai yra didesni energetikos chartijos optimistai nei Rusija, todėl iš Lietuvos jiems būtų lengvesnis kelias į Europos rinkas, kol tik godojama dėl Nabucco vamzdyno statybos.
Nors ir suprantu, jog šią idėją pasitiks tautinės dainų šventės vertas specialistų choras, kuris durnins ir kvailins, be to pasakos, kad toks arba panašus variantas neįmanomas, nes negalimas iš principo. O gaila.