Iš scenarijaus B
Parašęs eilinį opusą į regioninę spaudą, sutikau vieną seną pažįstamą, kuris puse lūpų užsiminė apie kažkokį laaaaaaaabai neoficialų ekonomikos ekspertų susibėgimą nesenai praėjusį savaitgalį Palangoje. Išpešti net kaip pažįstamam pavyko nedaug: Latvijos, Estijos, kažkurių kitų šalių atstovai, kaip supratau, nusiėmė politinio ir socialinio korektiškumo kaukes ir mėgino pafantazuoti apie kitokius (bloguosius) ekonominės raidos scenarijus. Kitaip tariant, skirtingus nuo dabartinio vektoriaus, kuris rodo pasaulio ūkio ir finansų sistemos stabilizaciją, net minimalų augimą, etc., etc.
Visų apokalipsių čia neaprašinėsiu (gi fantazijos...), tačiau mūsų trumpa bičiuliška diskusija iš esmės baigėsi klausimu apie Vyriausybės ir apskritai valdžios, politikos elito įsivaizduojamus prioritetus sunkmečiu. Kas svarbiau - bet kokia kaina užtikrinti valstybės biudžeto ir finansinės sistemos stabilumą (tai atitinka ir DG ir A. Kubiliaus požiūrį), ar sudaryti sąlygas kiekvienam šalies piliečiui, jeigu tik jam atsirastų noro (kaip rodo sociologų tyrimai, to noro nėra perdaug), užsidirbti ir išsigelbėti (tokio nėra nė opozicijoje)?
Iš kitos pusės - gerai, jeigu oficialusis vektorius yra teisingas ir Lietuva pamažu išjos iš duobės ant atsigaunančių eksporto rinkų arkliuko. O jeigu oficialusis vektorius is wrong? Ir pasaulio ekonomiką vis purtys arba blokš atgal į duobę iš dar nežinomų kampų atsirandantys subprime derivatyvai - ko vertas bus Lietuvos finansų sistemos stabilumas, jeigu joks stabilumas suvis nepriklausys nuo šitos šalies valdžios valios ir net darbo kokybės?
Žinia, savo opuso jau niekaip negalėjau ištaisyti, tačiau jį darsyk peržiūrėjęs pamačiau, jog tam tikrų susišaukiančių abejonių yra ir ten. Jos nuosaikios, bet oficialioms nuostatoms pritariantiems, ypač teisininkams su jų - dura lex sed lex - gali kelti alergiją. Ta pačia proga pavėluotai džiaugiuosi, jog būtent VK puslapiuose pavasarį buvo rusų ekonomistas apokaliptikas Michailas Chazinas, gal kiek skeptiškai sutiktas mūsų redkolegijoje.
http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=3915s
Visų apokalipsių čia neaprašinėsiu (gi fantazijos...), tačiau mūsų trumpa bičiuliška diskusija iš esmės baigėsi klausimu apie Vyriausybės ir apskritai valdžios, politikos elito įsivaizduojamus prioritetus sunkmečiu. Kas svarbiau - bet kokia kaina užtikrinti valstybės biudžeto ir finansinės sistemos stabilumą (tai atitinka ir DG ir A. Kubiliaus požiūrį), ar sudaryti sąlygas kiekvienam šalies piliečiui, jeigu tik jam atsirastų noro (kaip rodo sociologų tyrimai, to noro nėra perdaug), užsidirbti ir išsigelbėti (tokio nėra nė opozicijoje)?
Iš kitos pusės - gerai, jeigu oficialusis vektorius yra teisingas ir Lietuva pamažu išjos iš duobės ant atsigaunančių eksporto rinkų arkliuko. O jeigu oficialusis vektorius is wrong? Ir pasaulio ekonomiką vis purtys arba blokš atgal į duobę iš dar nežinomų kampų atsirandantys subprime derivatyvai - ko vertas bus Lietuvos finansų sistemos stabilumas, jeigu joks stabilumas suvis nepriklausys nuo šitos šalies valdžios valios ir net darbo kokybės?
Žinia, savo opuso jau niekaip negalėjau ištaisyti, tačiau jį darsyk peržiūrėjęs pamačiau, jog tam tikrų susišaukiančių abejonių yra ir ten. Jos nuosaikios, bet oficialioms nuostatoms pritariantiems, ypač teisininkams su jų - dura lex sed lex - gali kelti alergiją. Ta pačia proga pavėluotai džiaugiuosi, jog būtent VK puslapiuose pavasarį buvo rusų ekonomistas apokaliptikas Michailas Chazinas, gal kiek skeptiškai sutiktas mūsų redkolegijoje.
http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=3915s