Artūras Dovydėnas: “Žaliosios Karibų jūros salos“
Kai autorius manęs neseniai paklausė susirašinėjimo metu, ką aš manąs apie jo knygą, taigi prisiminiau, kad vis neprisiruošiu nusipirkti. Todėl nusprendžiau, kad itin gera proga tą padaryti dar šiandien - juolab, kad į mano planus buriavimas Karibuose kurią dieną vis tik įeina. O sprendžiant pagal pavadinimą - bus ir patarimų ta tema.
Kur tau!
Pirma, vien apėjus visus Gedimino prospekto ir Senamiesčio knygynus paaiškėjo, kad knygos jie neturi. Labiausiai pradžiugino “Humanos“ (ar koks ten “humanitarinis“ knygynas Dominykonų gatvėje?) reakcija (skaityti su neslepiama panieka):
- Čia, tipo, lietuviškai?
Ne, zulusiškai!
Pagal karibietišką nacionalinės žemaičių mažumos tarmę! Ar tai jau reiškia, kad kalba prastesnė, ar tiesiog - nėra ko tikėtis marinistinės literatūros iš lietuvių - “jūreivių nuo žagrės“?
Kartais norisi padovanoti F-1 granatą, sau atminimui kukliai pasiliekant tik žiedelį nuo jos, išlupus jį dantimis ir toliau šypsantis ta mandagia sukąsta šypsena. Žiedelio su priedu neturėjau - apsiribojau dovanoti tik šypseną.
Tad, nieko nepešus, beliko tik dar kartą kreiptis į autorių - gal turi kokį užsilikusį egzempliorių pakišęs po trumpesne lovos koja, kad naktį per miegus vartantis neiškristų? O jei dar knyga būtų ir su autografu?...
Vietoje to jis pasiūlė pažiūrėti “Baltų lankų“ knygyne “Akropolyje“ arba “Mūsų knygoje“ prie Žirmūnų IKI. Ir aišku, kad artimiausią šeštadienį susiruošiau į tą pramogų ir pagundų sostinę, į kurią susiruošė be manęs dar ir likusi dalis miesto, tik, aišku, ne šios knygps, o tiesiog nerandanti kitų pramogų - į teatrą nueitų, ar ką?...
Atkiurksojau spūstyje. Atropojau iki knygyno. Ištaikiau laisvesnį momentą prie informacijos stalelio prasibrauti (užsistresavę motinėlės vis dar ieškojo savo vaikučiams būtinų vadovėlių).
Patikrina - nėra, sako! Įprastas atsakymas kaip ir kiti visados gauti ligi tol. Bet tai dar vakar buvo! Juk negalėjo pernakt tapti bestseleriu?
Sakau, tai gal pasidomime kitais šio autoriaus kūriniais - o pats užsliūkinu už nugaros žvilgterėti į ekraną. Ir, kaip reikėjo tikėtis, paieškoje “žalios kar“ vietoje “žaliosIOS“ - tai kur jas čia rasi? Gal ir kitur todėl nerasdavo?...
Aišku, šįkart jau pradžiugino - turi jie 5 egzempliorius, kaip ir sakė man pats Artūras Dovydėnas. Na, tai “jamam“ vieną!
...Po 20 minučių kuitimosi knygų stirtoje konsultantė Dagnė prarado viltį surasti ir pradėjo įkalbinėti, kad gal kitąkart. Bet aš ne veltui per tas visas spūstis iki čia važiavau, kad dabar atsitraukčiau - užsispyriau!
O po 1 val. ir dar 5 minučių jos kolega, kuris perėmė iš jos paieškas, irgi pasidavė, įsiūlęs man mainais nuolaidų kortelę nemokamai ir davęs skauto garbės žodį, kad paskambins, kai tik ras. Nerado dar iki šiol, nors persiklausinėjo, dievagojosi, visus savo kolegas. Juokingiausia, kad dar vieną rodo jų knygyne Kaune, bet faktiškai, kaip jis ir pasakė, tai irgi bus “lygiai nulis“. Man tik įdomu, koks optimistas suvedė 5 vnt. į sistemą, kai knygų faktiškai ir nėra? Gal jie kaip bibliotekoje dalina pažįstamiems paskaityti - tuomet bent jau 5 žmonės šią knygą šiuo metu skaito. Arba yra marinistikos žanro gerbėjų ilgais pirštais...
Kaip bebūtų, pirmadienį važiavau po darbo į treniruotę pro tą minėtą IKI ir užsukau ten. Supratau, kad ne ten ieškau - bet toje IKI paėmiau vermachto snaiperio Bruno Sutkaus autobiografiją. O “Mūsų knygos“ knygynas yra visai šalia - kur ir be kompiuterio man iškart pasakė, kad tikrai šią turėjo - ana va ten, prie nukainuotų reikia paieškoti. Tokia visai plonutė knygelė bus. Rasiu pats ir tuoj prieis - jei pasirodyčiau žioplokas.
Neradom.
Tuomet jau kompiuteris mums parodė, kad buvo. Po to nukainavo. Po to grąžino į sandėlį. Po to sandėlis grąžino jiems atgal. Po to nukišo jie vėl prie nukainuotų. Net 4 egzempliorius! Ir...
Tuomet nuėjo ir iškart ištraukė man vieną, kur ir buvo giliau užkištos - šalia kažkokios atramos, kur net smalsūs nosies nekiša. O 4.70 Lt - labai pigu šiandien knygai, juolab, gerai knygai. Esu tik pigiau nusipirkęs Jonušo Radvilos biografiją už 1.20 Lt.
Pradėjus skaityti, supratau, kad knyga pasakojimo stiliumi ir sąmoju yra labai “dovydėniška“ - kaip ir jo paskaitos. Ir kad tikrai smagu skaityti tą istoriją, kuri nutiko autoriui dar 1993 metais, kuomet visi buvome daug jaunesni, labiau žalesni ir didesni avantiūristai. Tokie, kurių pasturgalius traukia ant nuotykių, kitąkart pamirštant ir geros jūrinės praktikos patarimus. Bet tam jie ir yra, kad paskui prisiminti visokius gardemarinus mokinant - iš savo patirties.
Ir čia supratau, kad pavadinimas yra klaidinantis - ir vėl apgavo!
Nei velnio ten apie mano norimus Karibus nėra ir nebus! Nebent tik tiek, kad autorius pareikš gale knygos, jog iš Karibų grįžti pas Klaipėdos muitininkus būtų skausmingesnis nusileidimas į realybę, nei iš mažai svetingos Baltijos, todėl nėra ten ko ir grūstis iš viso, o reikia drąsiai žiūrėti nesvetingam pasauliui į akis, o ne į tolimųjų kraštų apžavų pravertą burną, tikintis išskrendant kepto karvelio.
Tad šioje knygoje iš tikro - tai autoriaus vienutinis plaukimas jachta į Klaipėdą štormuojančia Baltija dvi paras iš eilės, nesitraukiant nuo rumpelio (nes autopilotus galėjo sau leisti įsigyti tik buržuinai), išlaipinus prieš tai danų krante du “Tikėjimo žodžio“ menininkus, savaitę dykai mitusius kapitono atsargomis ir finansinius atsiskaitymo klausimus išsprendusius prieš Mozės valią ir vieną iš dešimties jo įsakų, atgrąsančių nuo nedarbinių pajamų.
O kelionėje visokios mintys užplūsta - ir čia jų ras nemažai, sakyčiau, Nyčės filosofijos gerbėjai, kuriems Zaratustra paskelbė apie dievų mirtį bei superžmogaus sukūrimą.
Tad sakyti, kad knyga vien tik aprašo kelionę ar kokio puodo nuo makaronų “po-flotski“ gelbėjimą kobiniu, neteisinga - knygoje po truputį yra “visko“: ir kaip degtinę gerti, ir kaip ją sandėliuoti triume kontrabandininkų pavyzdžiu, ir kas yra “tikras magistras“ kokpite, ir koks menas vertinamas skandinaviškose salose, ir kaip vizijos nuo supimo ir nemiegojimo prasideda. Nedidelės tokios - ne per Atlantą gi dar varoma...
Siužeto neperpasakosiu, nes jis yra tik dingstis autoriui perteikti savo mintis apie gyvenimą ir požiūrį į jį. Kaip ir kitų rašytojų grožinės literatūros knygose. Vienok, tai yra ne fantazijos vaisius, ir tikrai marinistinė knyga, ir tokia, kokių vis dar trūksta Lietuvoje - lyg skirtumo tarp jūrinės valstybės ir valstybės prie jūros dar ilgai nematytume...
Nes šioje knygoje pradedantieji buriuotojai gali rasti patarimų, kurie paprastai nerašomi į vadovėlius. Romantikai - pajusti tarp eilučių ir išvirkščiąją jūrinės vėjų ir bangų romantikos pusę. Kelionių išsiilgusieji - kad ne visi įspūdžiai sugeriami tik akimis, o ir kelionių būna kitokių. Mėgstantieji iššūkius - kad svajonės apie juos gali visai netyčia ir nelaiku išsipildyti. Ir kad tampi visiškai kitokiu žmogumi, nei kad buvo tasai, kuris juos visai neseniai pasitiko - gal net ne savo valia ir savotiškai jų “prisiprašęs“...
Ačiū Artūrui Dovydėnui už šią knygą - tarsi pamoką ir paskatą pamąstyti, - kurios gal ir neįvertino plačiosios masės, bet tai ne masėms gi ji ir buvo rašyta.
Kur tau!
Pirma, vien apėjus visus Gedimino prospekto ir Senamiesčio knygynus paaiškėjo, kad knygos jie neturi. Labiausiai pradžiugino “Humanos“ (ar koks ten “humanitarinis“ knygynas Dominykonų gatvėje?) reakcija (skaityti su neslepiama panieka):
- Čia, tipo, lietuviškai?
Ne, zulusiškai!
Pagal karibietišką nacionalinės žemaičių mažumos tarmę! Ar tai jau reiškia, kad kalba prastesnė, ar tiesiog - nėra ko tikėtis marinistinės literatūros iš lietuvių - “jūreivių nuo žagrės“?
Kartais norisi padovanoti F-1 granatą, sau atminimui kukliai pasiliekant tik žiedelį nuo jos, išlupus jį dantimis ir toliau šypsantis ta mandagia sukąsta šypsena. Žiedelio su priedu neturėjau - apsiribojau dovanoti tik šypseną.
Tad, nieko nepešus, beliko tik dar kartą kreiptis į autorių - gal turi kokį užsilikusį egzempliorių pakišęs po trumpesne lovos koja, kad naktį per miegus vartantis neiškristų? O jei dar knyga būtų ir su autografu?...
Vietoje to jis pasiūlė pažiūrėti “Baltų lankų“ knygyne “Akropolyje“ arba “Mūsų knygoje“ prie Žirmūnų IKI. Ir aišku, kad artimiausią šeštadienį susiruošiau į tą pramogų ir pagundų sostinę, į kurią susiruošė be manęs dar ir likusi dalis miesto, tik, aišku, ne šios knygps, o tiesiog nerandanti kitų pramogų - į teatrą nueitų, ar ką?...
Atkiurksojau spūstyje. Atropojau iki knygyno. Ištaikiau laisvesnį momentą prie informacijos stalelio prasibrauti (užsistresavę motinėlės vis dar ieškojo savo vaikučiams būtinų vadovėlių).
Patikrina - nėra, sako! Įprastas atsakymas kaip ir kiti visados gauti ligi tol. Bet tai dar vakar buvo! Juk negalėjo pernakt tapti bestseleriu?
Sakau, tai gal pasidomime kitais šio autoriaus kūriniais - o pats užsliūkinu už nugaros žvilgterėti į ekraną. Ir, kaip reikėjo tikėtis, paieškoje “žalios kar“ vietoje “žaliosIOS“ - tai kur jas čia rasi? Gal ir kitur todėl nerasdavo?...
Aišku, šįkart jau pradžiugino - turi jie 5 egzempliorius, kaip ir sakė man pats Artūras Dovydėnas. Na, tai “jamam“ vieną!
...Po 20 minučių kuitimosi knygų stirtoje konsultantė Dagnė prarado viltį surasti ir pradėjo įkalbinėti, kad gal kitąkart. Bet aš ne veltui per tas visas spūstis iki čia važiavau, kad dabar atsitraukčiau - užsispyriau!
O po 1 val. ir dar 5 minučių jos kolega, kuris perėmė iš jos paieškas, irgi pasidavė, įsiūlęs man mainais nuolaidų kortelę nemokamai ir davęs skauto garbės žodį, kad paskambins, kai tik ras. Nerado dar iki šiol, nors persiklausinėjo, dievagojosi, visus savo kolegas. Juokingiausia, kad dar vieną rodo jų knygyne Kaune, bet faktiškai, kaip jis ir pasakė, tai irgi bus “lygiai nulis“. Man tik įdomu, koks optimistas suvedė 5 vnt. į sistemą, kai knygų faktiškai ir nėra? Gal jie kaip bibliotekoje dalina pažįstamiems paskaityti - tuomet bent jau 5 žmonės šią knygą šiuo metu skaito. Arba yra marinistikos žanro gerbėjų ilgais pirštais...
Kaip bebūtų, pirmadienį važiavau po darbo į treniruotę pro tą minėtą IKI ir užsukau ten. Supratau, kad ne ten ieškau - bet toje IKI paėmiau vermachto snaiperio Bruno Sutkaus autobiografiją. O “Mūsų knygos“ knygynas yra visai šalia - kur ir be kompiuterio man iškart pasakė, kad tikrai šią turėjo - ana va ten, prie nukainuotų reikia paieškoti. Tokia visai plonutė knygelė bus. Rasiu pats ir tuoj prieis - jei pasirodyčiau žioplokas.
Neradom.
Tuomet jau kompiuteris mums parodė, kad buvo. Po to nukainavo. Po to grąžino į sandėlį. Po to sandėlis grąžino jiems atgal. Po to nukišo jie vėl prie nukainuotų. Net 4 egzempliorius! Ir...
Tuomet nuėjo ir iškart ištraukė man vieną, kur ir buvo giliau užkištos - šalia kažkokios atramos, kur net smalsūs nosies nekiša. O 4.70 Lt - labai pigu šiandien knygai, juolab, gerai knygai. Esu tik pigiau nusipirkęs Jonušo Radvilos biografiją už 1.20 Lt.
Pradėjus skaityti, supratau, kad knyga pasakojimo stiliumi ir sąmoju yra labai “dovydėniška“ - kaip ir jo paskaitos. Ir kad tikrai smagu skaityti tą istoriją, kuri nutiko autoriui dar 1993 metais, kuomet visi buvome daug jaunesni, labiau žalesni ir didesni avantiūristai. Tokie, kurių pasturgalius traukia ant nuotykių, kitąkart pamirštant ir geros jūrinės praktikos patarimus. Bet tam jie ir yra, kad paskui prisiminti visokius gardemarinus mokinant - iš savo patirties.
Ir čia supratau, kad pavadinimas yra klaidinantis - ir vėl apgavo!
Nei velnio ten apie mano norimus Karibus nėra ir nebus! Nebent tik tiek, kad autorius pareikš gale knygos, jog iš Karibų grįžti pas Klaipėdos muitininkus būtų skausmingesnis nusileidimas į realybę, nei iš mažai svetingos Baltijos, todėl nėra ten ko ir grūstis iš viso, o reikia drąsiai žiūrėti nesvetingam pasauliui į akis, o ne į tolimųjų kraštų apžavų pravertą burną, tikintis išskrendant kepto karvelio.
Tad šioje knygoje iš tikro - tai autoriaus vienutinis plaukimas jachta į Klaipėdą štormuojančia Baltija dvi paras iš eilės, nesitraukiant nuo rumpelio (nes autopilotus galėjo sau leisti įsigyti tik buržuinai), išlaipinus prieš tai danų krante du “Tikėjimo žodžio“ menininkus, savaitę dykai mitusius kapitono atsargomis ir finansinius atsiskaitymo klausimus išsprendusius prieš Mozės valią ir vieną iš dešimties jo įsakų, atgrąsančių nuo nedarbinių pajamų.
O kelionėje visokios mintys užplūsta - ir čia jų ras nemažai, sakyčiau, Nyčės filosofijos gerbėjai, kuriems Zaratustra paskelbė apie dievų mirtį bei superžmogaus sukūrimą.
Tad sakyti, kad knyga vien tik aprašo kelionę ar kokio puodo nuo makaronų “po-flotski“ gelbėjimą kobiniu, neteisinga - knygoje po truputį yra “visko“: ir kaip degtinę gerti, ir kaip ją sandėliuoti triume kontrabandininkų pavyzdžiu, ir kas yra “tikras magistras“ kokpite, ir koks menas vertinamas skandinaviškose salose, ir kaip vizijos nuo supimo ir nemiegojimo prasideda. Nedidelės tokios - ne per Atlantą gi dar varoma...
Siužeto neperpasakosiu, nes jis yra tik dingstis autoriui perteikti savo mintis apie gyvenimą ir požiūrį į jį. Kaip ir kitų rašytojų grožinės literatūros knygose. Vienok, tai yra ne fantazijos vaisius, ir tikrai marinistinė knyga, ir tokia, kokių vis dar trūksta Lietuvoje - lyg skirtumo tarp jūrinės valstybės ir valstybės prie jūros dar ilgai nematytume...
Nes šioje knygoje pradedantieji buriuotojai gali rasti patarimų, kurie paprastai nerašomi į vadovėlius. Romantikai - pajusti tarp eilučių ir išvirkščiąją jūrinės vėjų ir bangų romantikos pusę. Kelionių išsiilgusieji - kad ne visi įspūdžiai sugeriami tik akimis, o ir kelionių būna kitokių. Mėgstantieji iššūkius - kad svajonės apie juos gali visai netyčia ir nelaiku išsipildyti. Ir kad tampi visiškai kitokiu žmogumi, nei kad buvo tasai, kuris juos visai neseniai pasitiko - gal net ne savo valia ir savotiškai jų “prisiprašęs“...
Ačiū Artūrui Dovydėnui už šią knygą - tarsi pamoką ir paskatą pamąstyti, - kurios gal ir neįvertino plačiosios masės, bet tai ne masėms gi ji ir buvo rašyta.