Mozūrai 2008: Įžanga, arba -
Koks nelabasis ir kodėl mane iš viso nešė į tuos Mozūrus?
Ogi pirmiausia todėl, kad aš manau, jog geriausias ko nors mokytojas yra pats gyvenimas arba jo mylima “pačiutė“ - praktika. Ir kad jau išsilaikiau vidaus vandenų škiperio LBS numatytus egzaminus, tai kaupti patirtį ir po truputėlį judėti susidėliotu 15 metų planu, yra ne tik kad būtina, bet ir... pilnai pagal šitą mano įsivaizdavimą - galima!
Aišku, privalomas jūrmyles ar valandas ant denio galima sukaupti ir geroje kompanijoje patyrusio škiperio laivelyje, ką sėkmingai antri metai iš eilės daro mano dabartinis bendradarbis, neskaitant dar ir tų jo malonių valandėlių, praleistų su savo mylimąja ant vienos žinomiausių Lietuvos jachtų, besibazuojančios Nidoje (vieni malonumai, kai pagalvoji...).
Tik va man kažkaip norisi viską pačiam pačiupinėti, pabandyti, būti atsakingam - tame tarpe ir už savo klaidas. Galima juk mokytis komfortiškai, globojamam labiau patyrusio kapitono. Bet galima mokytis ir pačiam renkant guzus.
Anoks čia malonumas - pasakysite. Ir būsite tikrai teisūs!
Bet taip jau aš surėdytas (“sunki vaikystė - mediniai žaislai, o ir tie patys išsidrožti senelio staliaus įrankiais“), ir būtent todėl pasirinkau šitokį kelią. Nei tai labai protingas pasirinkimas, nei yra čia kuo dėl to girtis.
Nes gi saugiau mokytis iš svetimų klaidų, o ne savo. Ir išmintingiau. Tačiau jei esi tik “menko protelio meškiukas“ ir nebijai apsijuokti - geriau niekas neprivers praktiškai išmokti, nei tos visos kvailos situacijos, į kurias papuoli per savo nežinojimą ar, teisingiau, nepatyrimą. Svarbu tik po to tinkamas išvadas pasidaryti, aišku... Ir pasijuokti iš savęs. Sau patyliukais. Arba geroje kompanijoje prie ugninio vandens. Ar tiesiog kažkiek kad ir čia, jei jau gera kompanija renkasi paskaityti, ką čia aš vis miglotai išvedžioju, nes kiti jau ir taip iki šios teksto vietos būna kantrybę toliau gilintis pametę. Ir ačiūdiev.
Be abejo, esu sėdėjęs ant kitų vadovaujamų jachtų denio. Ir netgi esu varžybose dalyvavęs, per kurias juokingai išskridau už borto, kabodamas ant giko. Ir esu dėkingas tiek ir mano draugui Ernestui, su kuriuo ir į juodąjį škvalą buvome patekę, tiek ir nuo šešerių metų buriuojančiam škiperiui Andriui Deltuvai, iš kurio neįtikėtinai daug išmokau, siurbdamas kaip išsausėjusi kempinė žinias, prisigaudydamas iš jo niuansų ir detalių, kad dar neaišku kiek metų vis išlįs koks iš jo gautas patarimas ar komentaras, kurį suvoki kažkuriuo momentu, kad va čia tas škvaliukas taip sugaunamas, o va čia atkristi reikia, ar dabar va patempti achterštagą reikia todėl, kad... Ir dėkingas esu Artūrui Dovydėnui už jo įtemptas ir informacija gausias teorines pamokas bei Rimantui Gutauskui už visą glaustai gautą iš jo praktiką, išlaikytus pas jį praktinius egzaminus ir galimybę lig šiol išsinuomoti jo jachtą Galvėje “su diskontu“ (vadinasi, pasitiki, jei savarankiškai savo jachtą patiki?). Netgi avansu padėkosiu Kiprui su Viliu, kurių kvietimas paburiuoti jūroje yra nepamirštas ir tikrai bus juo pasinaudota!
Bet čia mane minčių dreifas nubloškė toli nuo kurso, ir metas grįžti prie atsakymų.
Tikiuosi, skaitote ramiai šaltą alutį gurkšnodami ar karšta kavute bent jau besigardžiuodami?... Jei to nepadarėte, tai pats laikas arba mesti skaityti, arba kažką įsipilti, o aš palauksiu...
...Tęsiu gal?
Pasipraktikavau šiemet praktiniame jachtos valdyme, atidarydamas sezoną ir, ką norėjau visada padaryti, užeidamas su burėmis į vis šalia ir čia pat buvusį, bet vis nepasiekiamą Skaistį. O mintyse gi jau tuomet buvo planas paburiuoti dar šiemet po Kuršmares, aplankant Mingę, Rusnę, Uostadvarį, Nidą, Juodkrantę...
Deja! Kai jachtos neturi, tai arba prašaisi pas ką nors, arba... jos ir neturi. Niekaip jos neturi. Nes jų čia paprasčiausiai nenuomoja, o jei ir nuomoja - ne bet kam. Ypač ne tokiems “žaliems“, kaip aš. Tiesiog nėra čia čarterinių jachtų bendrovių, nėra ir tokio verslo. Jei jachta - kaip moteris, tai tokia jų “prostitucija“ mūsų garbingi buriuotojai tiesiog ir neužsiima, o šventvagiškas mintis apie “jachtinį suteneriavimą“ patyliukais nuveja šalin. Todėl...
Todėl tenka pasiieškoti pas kaimynus, kuriems tos “palaidos moters“ tautiškasis keiksmažodis tapęs populiariausiu priežodžiu, užuot bėdavojus nepalankiomis aplinkybėmis ar citavus R. Vilkaičio vaidinamą estų personažą apie lietuvius.
O Mikolaikuose, Lenkijoje, dar mokykliniais metais esu buvęs. Ir pamenu, kad mane, vežamą ekskursijoje su “garlaiviu“ po tą vieną didžiausių ne tik mozūrų, bet ir Lenkijos ežerų (Šniardwy jis vadinasi, tarp kitko), aplankė ir jau nebepaleido ligi šiol mintis - “ir kodėl aš ne va ten, kad ir toje jachtoje?!“
Ir jachtų, kaip prieš akis man tas vaizdas stovi, ten buvo ne viena ar dvi, o - ištisas laivynas!...
Kad jau lenkiškai aš dar vaikystėje suprasti pramokau, netoli tokio linksmuolio Zeniaus gimtų apylinkių pas savo močiutę vasaromis per sugaunamą antena lenkų TV smerfus ar bitę Mają žiūrėdamas, ir kad jau lenkų “buriuotojo patentų“ sistema panaši į mūsiškę (ar greičiau - atvirkščiai: mūsiškė nuo jų kopijuota, pritaikant sovietinėms gyvenimo realijoms) “diplomavimo“ ar, teisingiau, licencijavimo, o pagal ją leidžiama man kol kas savarankiškai tik vidaus vandenyse nedidelio pramoginio laivo kapitonu būti, tad ir beliko tik pasėdėti gerai prie interneto ir atsirinkti iš tos neįsivaizduojamos lenkų pasiūlymų gausos, ko gi aš iš tikro norėčiau, kas realiai atitiktų mano jėgas, menką dar supratimą, buriuojančiojo pradinuko patyrimą - ir dar liktų šiek tiek erdvės siekti daugiau.
Užbėgant už akių - o taip, užmojus teko kiek prigesinti, o jau iššūkių ir nuotykių tai pakako kiekvienai dienai!...
Ir iki Kaunas nusavino Lietuvos “buriuotojų sostinės“ laurus iš Trakų, dar sovietmečiu užsitvenkęs sau marias Nemune ir prisiregistravęs ištisą flotilę jachtų visokių įmonių, organizacijų ir institutų turto balansuose, minėtuose Trakuose, dar tarpukariu “prie lenkų“ įsteigtas 1924 metais, dabar seniausias Lietuvoje jachtklubas buvo laikomas ir Lietuvos pagrindine buriuotojų paruošimo baze, o Galvė, Skaistis ir, visai neseniai dar prieinamas Lukos, ežerai - mūsų buriuotojų Meka.
Jei tokius palyginimus dabar pritaikyti Mozūrų Didiesiems ežerams, lenkų irgi taip vaizdžiai vadinamiems Lenkijos buriuotojų sostine, tai jų centru, tiek geografine, tiek ir svarbos tame regione prasme, neabejotinai bus Gižycko (Lėcius, vok. - Lötzen) miestelis, esantis Varmijos-Mozūrijos, buvusioje Rytprūsių, vaivadijos centre.
O mėgstantiems palyginimus konkrečiais skaičiais, štai kad ir šių vandens telkinių, kuriuose esu buriavęs, plotai:
-- Kauno marios - 6350ha
-- Galvė (361,1ha) ir Skaistis (282ha) iš viso - 643,1ha
-- Kuršmarės Lietuvos teritorijoje (vok. Kurisches Haff) - 41500ha
Ir lenkiškoji alternatyva:
-- Kisajno - 1896 ha
-- Dargin (Dargeimer See) - 3030 ha
-- Kirsajty - 207 ha
-- Mamry (pats ežeras, kaip Mamry ežerų, sudedamoji dalis) - 2661,6 ha
-- Šwięcajty - 869,4 ha
-- Dobskie (šiame nebuvau - ten yra perinčių paukščių, tame tarpe ir didžiausias Europoje pilkųjų gervių, draustinis, tad draudžiama jame plaukti su varikliais) - 1776 ha
Mamry susisiekiantys ežerai (Mamry, Kirsajty, Dargin, Kisajno, Šwięcajty, Dobskie) iš viso 10440 ha (arba 104,4 km2 - kas yra antras pagal plotą toks ežeras Lenkijoje).
Tad erdvės apsisukti čia tikrai pakanka. Kaip ir vėjui įsibėgėti ir netgi bangą, laivelį smagiai įsupančią, sukelti - irgi.
Nors palyginimas Lietuvos vandens telkinių buriavimui su lenkiškais čia greičiau jau labai ir labai simbolinis ir, deja, pripažinsiu, vis tik ne Lietuvos naudai. Nes kartais mąsteliai “ne tie“, kaip ir faktas, kad Gižycko miestelis, kuriame yra apie 30 tūkstančių gyventojų, turi ir 14 (!) jachtų prieplaukų ir gali sutalpinti virš 600 jachtų!... O per šiaurinę Mozūrijos ežerų (Mamry susisiekiančių ežerų kompleksą) dalį - ir visą 1000!
Maža to, kad infrastruktūra buriavimui ir netgi pradedančiųjų buriuotojų mokymuisi bei praktikavimuisi čia puikiausiai išvystyta, bet ir jų vandens keliai ten buojomis, tiek lateralinėmis, tiek ir kardinalinėmis, sužymėti. Ir jachtų gausiai zuja aplink. Ir CEVNI taisykles tad tenka prisiminti. Ir nevėpsoti. Ir mintyse tik padėkoti šių taisyklių griežtąjam egzaminuotojui Jurevičiui, kad neatmestinai privertė jas išmokti, ko Lietuvoje nelabai netgi kitąkart jų ir gali prireikti iš viso.
Bet arba aš čia išsiplėčiau per daug detalizuodamas atsakymą, arba čia to alaus bokale per daug būta, vienok, ir jis jau ištuštėjo, tad gal ir metas prieiti prie paties pasakojimo, tiesa?...
Ogi pirmiausia todėl, kad aš manau, jog geriausias ko nors mokytojas yra pats gyvenimas arba jo mylima “pačiutė“ - praktika. Ir kad jau išsilaikiau vidaus vandenų škiperio LBS numatytus egzaminus, tai kaupti patirtį ir po truputėlį judėti susidėliotu 15 metų planu, yra ne tik kad būtina, bet ir... pilnai pagal šitą mano įsivaizdavimą - galima!
Aišku, privalomas jūrmyles ar valandas ant denio galima sukaupti ir geroje kompanijoje patyrusio škiperio laivelyje, ką sėkmingai antri metai iš eilės daro mano dabartinis bendradarbis, neskaitant dar ir tų jo malonių valandėlių, praleistų su savo mylimąja ant vienos žinomiausių Lietuvos jachtų, besibazuojančios Nidoje (vieni malonumai, kai pagalvoji...).
Tik va man kažkaip norisi viską pačiam pačiupinėti, pabandyti, būti atsakingam - tame tarpe ir už savo klaidas. Galima juk mokytis komfortiškai, globojamam labiau patyrusio kapitono. Bet galima mokytis ir pačiam renkant guzus.
Anoks čia malonumas - pasakysite. Ir būsite tikrai teisūs!
Bet taip jau aš surėdytas (“sunki vaikystė - mediniai žaislai, o ir tie patys išsidrožti senelio staliaus įrankiais“), ir būtent todėl pasirinkau šitokį kelią. Nei tai labai protingas pasirinkimas, nei yra čia kuo dėl to girtis.
Nes gi saugiau mokytis iš svetimų klaidų, o ne savo. Ir išmintingiau. Tačiau jei esi tik “menko protelio meškiukas“ ir nebijai apsijuokti - geriau niekas neprivers praktiškai išmokti, nei tos visos kvailos situacijos, į kurias papuoli per savo nežinojimą ar, teisingiau, nepatyrimą. Svarbu tik po to tinkamas išvadas pasidaryti, aišku... Ir pasijuokti iš savęs. Sau patyliukais. Arba geroje kompanijoje prie ugninio vandens. Ar tiesiog kažkiek kad ir čia, jei jau gera kompanija renkasi paskaityti, ką čia aš vis miglotai išvedžioju, nes kiti jau ir taip iki šios teksto vietos būna kantrybę toliau gilintis pametę. Ir ačiūdiev.
Be abejo, esu sėdėjęs ant kitų vadovaujamų jachtų denio. Ir netgi esu varžybose dalyvavęs, per kurias juokingai išskridau už borto, kabodamas ant giko. Ir esu dėkingas tiek ir mano draugui Ernestui, su kuriuo ir į juodąjį škvalą buvome patekę, tiek ir nuo šešerių metų buriuojančiam škiperiui Andriui Deltuvai, iš kurio neįtikėtinai daug išmokau, siurbdamas kaip išsausėjusi kempinė žinias, prisigaudydamas iš jo niuansų ir detalių, kad dar neaišku kiek metų vis išlįs koks iš jo gautas patarimas ar komentaras, kurį suvoki kažkuriuo momentu, kad va čia tas škvaliukas taip sugaunamas, o va čia atkristi reikia, ar dabar va patempti achterštagą reikia todėl, kad... Ir dėkingas esu Artūrui Dovydėnui už jo įtemptas ir informacija gausias teorines pamokas bei Rimantui Gutauskui už visą glaustai gautą iš jo praktiką, išlaikytus pas jį praktinius egzaminus ir galimybę lig šiol išsinuomoti jo jachtą Galvėje “su diskontu“ (vadinasi, pasitiki, jei savarankiškai savo jachtą patiki?). Netgi avansu padėkosiu Kiprui su Viliu, kurių kvietimas paburiuoti jūroje yra nepamirštas ir tikrai bus juo pasinaudota!
Bet čia mane minčių dreifas nubloškė toli nuo kurso, ir metas grįžti prie atsakymų.
Tikiuosi, skaitote ramiai šaltą alutį gurkšnodami ar karšta kavute bent jau besigardžiuodami?... Jei to nepadarėte, tai pats laikas arba mesti skaityti, arba kažką įsipilti, o aš palauksiu...
...Tęsiu gal?
Pasipraktikavau šiemet praktiniame jachtos valdyme, atidarydamas sezoną ir, ką norėjau visada padaryti, užeidamas su burėmis į vis šalia ir čia pat buvusį, bet vis nepasiekiamą Skaistį. O mintyse gi jau tuomet buvo planas paburiuoti dar šiemet po Kuršmares, aplankant Mingę, Rusnę, Uostadvarį, Nidą, Juodkrantę...
Deja! Kai jachtos neturi, tai arba prašaisi pas ką nors, arba... jos ir neturi. Niekaip jos neturi. Nes jų čia paprasčiausiai nenuomoja, o jei ir nuomoja - ne bet kam. Ypač ne tokiems “žaliems“, kaip aš. Tiesiog nėra čia čarterinių jachtų bendrovių, nėra ir tokio verslo. Jei jachta - kaip moteris, tai tokia jų “prostitucija“ mūsų garbingi buriuotojai tiesiog ir neužsiima, o šventvagiškas mintis apie “jachtinį suteneriavimą“ patyliukais nuveja šalin. Todėl...
Todėl tenka pasiieškoti pas kaimynus, kuriems tos “palaidos moters“ tautiškasis keiksmažodis tapęs populiariausiu priežodžiu, užuot bėdavojus nepalankiomis aplinkybėmis ar citavus R. Vilkaičio vaidinamą estų personažą apie lietuvius.
O Mikolaikuose, Lenkijoje, dar mokykliniais metais esu buvęs. Ir pamenu, kad mane, vežamą ekskursijoje su “garlaiviu“ po tą vieną didžiausių ne tik mozūrų, bet ir Lenkijos ežerų (Šniardwy jis vadinasi, tarp kitko), aplankė ir jau nebepaleido ligi šiol mintis - “ir kodėl aš ne va ten, kad ir toje jachtoje?!“
Ir jachtų, kaip prieš akis man tas vaizdas stovi, ten buvo ne viena ar dvi, o - ištisas laivynas!...
Kad jau lenkiškai aš dar vaikystėje suprasti pramokau, netoli tokio linksmuolio Zeniaus gimtų apylinkių pas savo močiutę vasaromis per sugaunamą antena lenkų TV smerfus ar bitę Mają žiūrėdamas, ir kad jau lenkų “buriuotojo patentų“ sistema panaši į mūsiškę (ar greičiau - atvirkščiai: mūsiškė nuo jų kopijuota, pritaikant sovietinėms gyvenimo realijoms) “diplomavimo“ ar, teisingiau, licencijavimo, o pagal ją leidžiama man kol kas savarankiškai tik vidaus vandenyse nedidelio pramoginio laivo kapitonu būti, tad ir beliko tik pasėdėti gerai prie interneto ir atsirinkti iš tos neįsivaizduojamos lenkų pasiūlymų gausos, ko gi aš iš tikro norėčiau, kas realiai atitiktų mano jėgas, menką dar supratimą, buriuojančiojo pradinuko patyrimą - ir dar liktų šiek tiek erdvės siekti daugiau.
Užbėgant už akių - o taip, užmojus teko kiek prigesinti, o jau iššūkių ir nuotykių tai pakako kiekvienai dienai!...
Ir iki Kaunas nusavino Lietuvos “buriuotojų sostinės“ laurus iš Trakų, dar sovietmečiu užsitvenkęs sau marias Nemune ir prisiregistravęs ištisą flotilę jachtų visokių įmonių, organizacijų ir institutų turto balansuose, minėtuose Trakuose, dar tarpukariu “prie lenkų“ įsteigtas 1924 metais, dabar seniausias Lietuvoje jachtklubas buvo laikomas ir Lietuvos pagrindine buriuotojų paruošimo baze, o Galvė, Skaistis ir, visai neseniai dar prieinamas Lukos, ežerai - mūsų buriuotojų Meka.
Jei tokius palyginimus dabar pritaikyti Mozūrų Didiesiems ežerams, lenkų irgi taip vaizdžiai vadinamiems Lenkijos buriuotojų sostine, tai jų centru, tiek geografine, tiek ir svarbos tame regione prasme, neabejotinai bus Gižycko (Lėcius, vok. - Lötzen) miestelis, esantis Varmijos-Mozūrijos, buvusioje Rytprūsių, vaivadijos centre.
O mėgstantiems palyginimus konkrečiais skaičiais, štai kad ir šių vandens telkinių, kuriuose esu buriavęs, plotai:
-- Kauno marios - 6350ha
-- Galvė (361,1ha) ir Skaistis (282ha) iš viso - 643,1ha
-- Kuršmarės Lietuvos teritorijoje (vok. Kurisches Haff) - 41500ha
Ir lenkiškoji alternatyva:
-- Kisajno - 1896 ha
-- Dargin (Dargeimer See) - 3030 ha
-- Kirsajty - 207 ha
-- Mamry (pats ežeras, kaip Mamry ežerų, sudedamoji dalis) - 2661,6 ha
-- Šwięcajty - 869,4 ha
-- Dobskie (šiame nebuvau - ten yra perinčių paukščių, tame tarpe ir didžiausias Europoje pilkųjų gervių, draustinis, tad draudžiama jame plaukti su varikliais) - 1776 ha
Mamry susisiekiantys ežerai (Mamry, Kirsajty, Dargin, Kisajno, Šwięcajty, Dobskie) iš viso 10440 ha (arba 104,4 km2 - kas yra antras pagal plotą toks ežeras Lenkijoje).
Tad erdvės apsisukti čia tikrai pakanka. Kaip ir vėjui įsibėgėti ir netgi bangą, laivelį smagiai įsupančią, sukelti - irgi.
Nors palyginimas Lietuvos vandens telkinių buriavimui su lenkiškais čia greičiau jau labai ir labai simbolinis ir, deja, pripažinsiu, vis tik ne Lietuvos naudai. Nes kartais mąsteliai “ne tie“, kaip ir faktas, kad Gižycko miestelis, kuriame yra apie 30 tūkstančių gyventojų, turi ir 14 (!) jachtų prieplaukų ir gali sutalpinti virš 600 jachtų!... O per šiaurinę Mozūrijos ežerų (Mamry susisiekiančių ežerų kompleksą) dalį - ir visą 1000!
Maža to, kad infrastruktūra buriavimui ir netgi pradedančiųjų buriuotojų mokymuisi bei praktikavimuisi čia puikiausiai išvystyta, bet ir jų vandens keliai ten buojomis, tiek lateralinėmis, tiek ir kardinalinėmis, sužymėti. Ir jachtų gausiai zuja aplink. Ir CEVNI taisykles tad tenka prisiminti. Ir nevėpsoti. Ir mintyse tik padėkoti šių taisyklių griežtąjam egzaminuotojui Jurevičiui, kad neatmestinai privertė jas išmokti, ko Lietuvoje nelabai netgi kitąkart jų ir gali prireikti iš viso.
Bet arba aš čia išsiplėčiau per daug detalizuodamas atsakymą, arba čia to alaus bokale per daug būta, vienok, ir jis jau ištuštėjo, tad gal ir metas prieiti prie paties pasakojimo, tiesa?...