Palace Magni Ducis
"Argumentuodamas savo subjektyvumą" pradėsiu nuo to, jog esu Valdovų rūmų at(su)kūrimo šalininkas. Galbūt buvo verta ginčytis, kai ten tebeplytėjo griuvėsiai, ir skirti tuos pačius pinigus mokykloms ar technologinių naujovių skatinimui. Bet dabar, kai jau tiek nuveikta, yra kvailystė vilkinti proceso pabaigą. Ir tai - ne vienintelė priežastis, kodėl esu šalininkas.
Pirmiausia, nežiūrint viso triukšmo, sukelto dėl jų "neautentiškumo", žinau, kad jų atkūrimo projektą rengė žmogus, Vilniaus pilių komplekso tyrinėjimams skyręs visą gyvenimą - Napaleonas Kitkauskas. Bet kas, kaltinantis jį istorijos neišmanymu, pirmiausia pats turėtų pasitikrinti, ar jis tikrai tiek išmano, kiek pastarasis. Paauglystėje man teko šį žmogų sutikti, klausytis jo pasakojimų ir jie turbūt taip pat tapo viena iš priežasčių, kodėl aš taip mėgstu istoriją.
Antra, rūmų atkūrimas, skirtingai vėlgi nuo viso to sukelto triukšmo, yra anaiptol ne šiaip mėginimas pastatyti kažką su pretenziją į senovę. Rūmai atstatomi taip, kad juose autentiška senovė (taip, mielieji - autentiška, nes visas rūsys - tai atkasti rūmų rūsiai) susitiktų su dabartimi. Beje, iš vyruko, vykdžiusio kasinėjimus sužinojau, jog tuose rūsiuose dėl aukšto gruntinio vandens puikiai išsilaikė daug istorinių artefaktų, o rūmų pamatų pamatai - mediniai poliai, kuriuos konservuoja visiškai paviršiuje esantis vanduo, vadinasi, tai kaip ir Šventaragio slėnio Venecija. Ir koklinės krosnys, stovinčios kituose aukštuose, padarytos iš koklių kopijų, analogiškų rūsiuose surastiems originalams. Taigi, kas nori autentikos - maloniai prašome į rūsius: įvairiausių laikų ir mūrijimo tipo autentiški mūrai, autentiški gaisro pėdsakai, autentiški sugriuvę skliautai, autentiški akmenys ir autentiškos plytos ir netgi autentiškas medinis šulinys, vėlgi, puikiai išsilaikęs dėl veneciškos aplinkos. Tiesa, taip pat toji aplink verčia ir griuvėsių išsaugojimui statyti sudėtingas ir brangias vandens nuvedimo ir klimatizacijos sistemas.
Tolimesni aukštai jau nuo autentikos tolsta. Rūmų vidus siekia atspindėti skirtingus rūmų laikotarpius - gotikinį, renesansinį, barokinį. Kai pagaliau užbaigs, matau, jis bus niekuo ne prastesnis, nei Marienburgo ar Vavelio rūmai. Taip, visi sutinka, niekas tiksliai nežino, kaip ten kas atrodė, bet remiantis principu "viskas, kas nėra iškasta, yra netikra", turėtume iš viso neskaityti istorinių romanų, ką jau bekalbėti apie istorinius filmus. Šios salės bus ne tik vieta muziejinei ekspozicijai, bet taip ir valstybės reikmėms - protokoliniams renginiams ir kt. Kol kas jos žavi savo dydžiu ir kažkokia šviežumo švara. Bokštas su špile (kažkuo priminė Fromborgo katedrą) - puiki Šventaragio slėnio apžvalgos aikštelė, iš kurios, atrodo, galėtum nubėgti tiesiai pas Šv. Eleną ir paprašyti palaikyti jos kryžių ir šiaip - Vilnius iš neįprastos perspektyvos.
Paskutinis aukštas - muziejaus darbuotojų darbo kabinetai. Taip, kaip bebūtų baisu, nežiūrint to, kad Rūmai dar nebaigti statyti, juose jau dirba žmonės, ir dirba įstaigoje, kuri vadinasi, jeigu neklystu, "Lietuvos valdovų rūmai". Apsikrovę kalnais knygų į kairę ir į dešinę švaisto mokesčių mokėtojų pinigus.
Trumpai tariant - greičiau pabaikite tuos rūmus. Tegul jie gyvuoja, tegul jie gyvena, o aš labai norėsiu ten sugrįžti, kai viskas bus taip, kaip užmanyta.
O pasirodo, aš mačiau mažiau, nei čia nuotraukose atidengta - mat daug kas uždengta dėl vykstančių darbų. Žr. ir ant nuotraukų spaudinėkite čia: http://www.valdovurumai.lt/Rinkiniai/Erika_Striskiene_archeologiniai_radiniai.lt.htm
Pirmiausia, nežiūrint viso triukšmo, sukelto dėl jų "neautentiškumo", žinau, kad jų atkūrimo projektą rengė žmogus, Vilniaus pilių komplekso tyrinėjimams skyręs visą gyvenimą - Napaleonas Kitkauskas. Bet kas, kaltinantis jį istorijos neišmanymu, pirmiausia pats turėtų pasitikrinti, ar jis tikrai tiek išmano, kiek pastarasis. Paauglystėje man teko šį žmogų sutikti, klausytis jo pasakojimų ir jie turbūt taip pat tapo viena iš priežasčių, kodėl aš taip mėgstu istoriją.
Antra, rūmų atkūrimas, skirtingai vėlgi nuo viso to sukelto triukšmo, yra anaiptol ne šiaip mėginimas pastatyti kažką su pretenziją į senovę. Rūmai atstatomi taip, kad juose autentiška senovė (taip, mielieji - autentiška, nes visas rūsys - tai atkasti rūmų rūsiai) susitiktų su dabartimi. Beje, iš vyruko, vykdžiusio kasinėjimus sužinojau, jog tuose rūsiuose dėl aukšto gruntinio vandens puikiai išsilaikė daug istorinių artefaktų, o rūmų pamatų pamatai - mediniai poliai, kuriuos konservuoja visiškai paviršiuje esantis vanduo, vadinasi, tai kaip ir Šventaragio slėnio Venecija. Ir koklinės krosnys, stovinčios kituose aukštuose, padarytos iš koklių kopijų, analogiškų rūsiuose surastiems originalams. Taigi, kas nori autentikos - maloniai prašome į rūsius: įvairiausių laikų ir mūrijimo tipo autentiški mūrai, autentiški gaisro pėdsakai, autentiški sugriuvę skliautai, autentiški akmenys ir autentiškos plytos ir netgi autentiškas medinis šulinys, vėlgi, puikiai išsilaikęs dėl veneciškos aplinkos. Tiesa, taip pat toji aplink verčia ir griuvėsių išsaugojimui statyti sudėtingas ir brangias vandens nuvedimo ir klimatizacijos sistemas.
Tolimesni aukštai jau nuo autentikos tolsta. Rūmų vidus siekia atspindėti skirtingus rūmų laikotarpius - gotikinį, renesansinį, barokinį. Kai pagaliau užbaigs, matau, jis bus niekuo ne prastesnis, nei Marienburgo ar Vavelio rūmai. Taip, visi sutinka, niekas tiksliai nežino, kaip ten kas atrodė, bet remiantis principu "viskas, kas nėra iškasta, yra netikra", turėtume iš viso neskaityti istorinių romanų, ką jau bekalbėti apie istorinius filmus. Šios salės bus ne tik vieta muziejinei ekspozicijai, bet taip ir valstybės reikmėms - protokoliniams renginiams ir kt. Kol kas jos žavi savo dydžiu ir kažkokia šviežumo švara. Bokštas su špile (kažkuo priminė Fromborgo katedrą) - puiki Šventaragio slėnio apžvalgos aikštelė, iš kurios, atrodo, galėtum nubėgti tiesiai pas Šv. Eleną ir paprašyti palaikyti jos kryžių ir šiaip - Vilnius iš neįprastos perspektyvos.
Paskutinis aukštas - muziejaus darbuotojų darbo kabinetai. Taip, kaip bebūtų baisu, nežiūrint to, kad Rūmai dar nebaigti statyti, juose jau dirba žmonės, ir dirba įstaigoje, kuri vadinasi, jeigu neklystu, "Lietuvos valdovų rūmai". Apsikrovę kalnais knygų į kairę ir į dešinę švaisto mokesčių mokėtojų pinigus.
Trumpai tariant - greičiau pabaikite tuos rūmus. Tegul jie gyvuoja, tegul jie gyvena, o aš labai norėsiu ten sugrįžti, kai viskas bus taip, kaip užmanyta.
O pasirodo, aš mačiau mažiau, nei čia nuotraukose atidengta - mat daug kas uždengta dėl vykstančių darbų. Žr. ir ant nuotraukų spaudinėkite čia: http://www.valdovurumai.lt/Rinkiniai/Erika_Striskiene_archeologiniai_radiniai.lt.htm