Giu la testa - Duck you, sucker - A Fistfull of Dynamite - Once upon a time... Revoliution
Taip, čia vieno ir to paties filmo pavadinimai. Tai irgi šį tą rodo apie juostą, jeigu ją reikėjo vadinti - pervadinti. Bet apie viską iš eilės.
Tai - man turbūt pats keisčiausias Sergio Leones filmas. "Keistas", žinoma, nereiškia "blogas". Jis geras, jis netgi labai geras bendroje filmų masėje. Bet jis keistas - tiesa, keistas ne todėl, kad jame būtų keistenybės ar keisti kūrybiniai ieškojamai (pvz., D. Lynch), o todėl, kad jis neatrodo orkestruotas tvirto Leone/Morricone dueto. Žiūrint jį visą laiką beldžiasi įspūdis - kažkas ne taip. Per daug eklektikos, per mažai vientisumo, per daug komedijos, per daug epiškumo, nėra vieningo audinio.
Mat viskas prasideda kaip politika: Mao citata apie tai, kad revoliucija - tai ne švelnybė, ne žaidimas, tai - prievarta. Kuo tai iliustruojama? Ogi diližano užpuolimu, kuris niekuo neprimena revoliucijos. Ir vis dėlto pačioje scenoje politinė potekstė kerta labai stipriai (rašoma, kad Leone čia atsiskleidžia kaip kairysis, kuo gi italui daugiau būti, jeigu ir pats dučė pradėjo nuo komunistų), ir scena kai kalbasi turtuoliai, o valstiečiai klauso - įspūdžio požiūriu geniali (labai sunku rašyti, nenorint atskleisti siužeto detalių ir gadinti jums įspūdžio jei nematėte, atleiskite dėl suveltumo). Na, o "atsigrojimas" - pažaidimas Leonės vis labiau įbėgėjama seksualine tema (ji prasideda "Kartą Laukiniuose Vakaruose", o piką ji pasiekia "Kartą Amerikoje"). Kita vertus, tokia pradžia gal ir logiška - juk filmas vis dėlto yra paskirtas revoliucijai kaip reiškiniui, o toks reiškinys negali išvengti situacijų "pakliuvo nelaiku ir nevietoje". Kitaip tariant - ne revoliucionieriai naudojasi revoliucija, bet revoliucija nevalingai gali pasinaudoti ir jais pačiais. Ir tada reikia rinktis kelią, kuriuo nebegalima grįžti.
Šalia įvykių Meksikoje paraleliai pasakojami įvykiai Airijoje (20 a. pradžios sukilimas, žiauriai numalšintas britų), tai yra dvi revoliucijos tarsi gretinamos, rodant, kad pasiaukojimas, užsidegimas, palūžimas, išdavystė, neviltis - visur tokios pačios, lemtos tų pačių priežasčių ir lygiai taip pat suprantamos ar kokčios. Ir vienas iš veikėjų - airių bombardyrius - tarsi antrą kartą išgyvena savo praeitį. Leonė, skirtingai nuo tuomečio Holivudo, nevengia rodyti brutalios prievartos, tačiau jis rodo prievartą ne natūralistiškai (nors "Kartą Amerikoje" bus ir to), o pirmiausia psichologiškai. Nuduriamas ir per traukinio duris išmetamas policininkas, betono duobėse šaudomi sukilėliai, visa tai - tarsi fonas, bet jis formuoja šiurpią nuotaiką. Ir nežiūrint to, kad eina nuolatinis "comic relief" (panašiai kaip "Geras, blogas, bjaurus"), vietomis supranti, kad tas komiškumas yra vienintelis momentas, kuris leidžia į viską pažvelgti kaip į kosminio absurdo apraiškas ir vieną iš jų - revoliuciją. Nežiūrint "kairiųjų" idėjų filmas be galo tolimas nuo socialistinio realizmo, šviesios ateities ar pergalės natų. Tai labiau istorija apie prievartos chaosą ir jame įsuktus žmones.
Grįžkime prie pavadinimo. Sakoma, kad Leone buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai turi posakį "Duck you, sucker". Ir užsispyrė, kad filmas turi taip vadintis. Frazė iš tiesų kelis kartus nuskamba filme, bet neatrodo, kad ji būtų labai svarbi. Jos angliškumas taip pat abejotinas. Filmas nebuvo sutiktas ovacijomis (skirtingai nuo Leones vestarnų, nes šis buvo pirmasis "nuklydimas" nuo vesterno temos), vėliau studija jį pervadino į "Fistfull of Dynamite", pagal analogšija "Fistfull of Dollars". Nemanau, kad pavadinimo pakeitimas galėjo turėti įtakos sėkmei, nebent priviliotų tuos, kurie nežino, ko tikėtis (nors, kaip sakiau, aš irgi gavau daug ką netikėto). Na, o "Revoliuciją" jam prikabino kaip vidurinę neva trilogijos "Kartą..." ("Once upon a time...") dalį, kad viskas susidėliotų į lentynėles.
Taigi, šis filmas - keistokas hibridas tarp politikos, psichologijos, epiškumo ir istorijos pasakojimo. Jis nėra etapinis žanro paminklas, kaip "Kartą Laukiniuose Vakaruose" nei epinis kaip "Kartą Amerikoje". Bet jis turi savo veidą ir jis sugeba sujaudinti ne ką menkiau nei pastarieji. Na, o muzika, žinoma, Ennio Morricone. Ir tuo viskas pasakyta.
Žiūrėkite.
Mėgstamiausios scenos:
- Kelionė diližane ir jo atomazga
- Įtikinėjimas plėšti banką
- Mūšis prie tilto
- Pokalbis apie "ištikimybę reikalui"
Tai - man turbūt pats keisčiausias Sergio Leones filmas. "Keistas", žinoma, nereiškia "blogas". Jis geras, jis netgi labai geras bendroje filmų masėje. Bet jis keistas - tiesa, keistas ne todėl, kad jame būtų keistenybės ar keisti kūrybiniai ieškojamai (pvz., D. Lynch), o todėl, kad jis neatrodo orkestruotas tvirto Leone/Morricone dueto. Žiūrint jį visą laiką beldžiasi įspūdis - kažkas ne taip. Per daug eklektikos, per mažai vientisumo, per daug komedijos, per daug epiškumo, nėra vieningo audinio.
Mat viskas prasideda kaip politika: Mao citata apie tai, kad revoliucija - tai ne švelnybė, ne žaidimas, tai - prievarta. Kuo tai iliustruojama? Ogi diližano užpuolimu, kuris niekuo neprimena revoliucijos. Ir vis dėlto pačioje scenoje politinė potekstė kerta labai stipriai (rašoma, kad Leone čia atsiskleidžia kaip kairysis, kuo gi italui daugiau būti, jeigu ir pats dučė pradėjo nuo komunistų), ir scena kai kalbasi turtuoliai, o valstiečiai klauso - įspūdžio požiūriu geniali (labai sunku rašyti, nenorint atskleisti siužeto detalių ir gadinti jums įspūdžio jei nematėte, atleiskite dėl suveltumo). Na, o "atsigrojimas" - pažaidimas Leonės vis labiau įbėgėjama seksualine tema (ji prasideda "Kartą Laukiniuose Vakaruose", o piką ji pasiekia "Kartą Amerikoje"). Kita vertus, tokia pradžia gal ir logiška - juk filmas vis dėlto yra paskirtas revoliucijai kaip reiškiniui, o toks reiškinys negali išvengti situacijų "pakliuvo nelaiku ir nevietoje". Kitaip tariant - ne revoliucionieriai naudojasi revoliucija, bet revoliucija nevalingai gali pasinaudoti ir jais pačiais. Ir tada reikia rinktis kelią, kuriuo nebegalima grįžti.
Šalia įvykių Meksikoje paraleliai pasakojami įvykiai Airijoje (20 a. pradžios sukilimas, žiauriai numalšintas britų), tai yra dvi revoliucijos tarsi gretinamos, rodant, kad pasiaukojimas, užsidegimas, palūžimas, išdavystė, neviltis - visur tokios pačios, lemtos tų pačių priežasčių ir lygiai taip pat suprantamos ar kokčios. Ir vienas iš veikėjų - airių bombardyrius - tarsi antrą kartą išgyvena savo praeitį. Leonė, skirtingai nuo tuomečio Holivudo, nevengia rodyti brutalios prievartos, tačiau jis rodo prievartą ne natūralistiškai (nors "Kartą Amerikoje" bus ir to), o pirmiausia psichologiškai. Nuduriamas ir per traukinio duris išmetamas policininkas, betono duobėse šaudomi sukilėliai, visa tai - tarsi fonas, bet jis formuoja šiurpią nuotaiką. Ir nežiūrint to, kad eina nuolatinis "comic relief" (panašiai kaip "Geras, blogas, bjaurus"), vietomis supranti, kad tas komiškumas yra vienintelis momentas, kuris leidžia į viską pažvelgti kaip į kosminio absurdo apraiškas ir vieną iš jų - revoliuciją. Nežiūrint "kairiųjų" idėjų filmas be galo tolimas nuo socialistinio realizmo, šviesios ateities ar pergalės natų. Tai labiau istorija apie prievartos chaosą ir jame įsuktus žmones.
Grįžkime prie pavadinimo. Sakoma, kad Leone buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai turi posakį "Duck you, sucker". Ir užsispyrė, kad filmas turi taip vadintis. Frazė iš tiesų kelis kartus nuskamba filme, bet neatrodo, kad ji būtų labai svarbi. Jos angliškumas taip pat abejotinas. Filmas nebuvo sutiktas ovacijomis (skirtingai nuo Leones vestarnų, nes šis buvo pirmasis "nuklydimas" nuo vesterno temos), vėliau studija jį pervadino į "Fistfull of Dynamite", pagal analogšija "Fistfull of Dollars". Nemanau, kad pavadinimo pakeitimas galėjo turėti įtakos sėkmei, nebent priviliotų tuos, kurie nežino, ko tikėtis (nors, kaip sakiau, aš irgi gavau daug ką netikėto). Na, o "Revoliuciją" jam prikabino kaip vidurinę neva trilogijos "Kartą..." ("Once upon a time...") dalį, kad viskas susidėliotų į lentynėles.
Taigi, šis filmas - keistokas hibridas tarp politikos, psichologijos, epiškumo ir istorijos pasakojimo. Jis nėra etapinis žanro paminklas, kaip "Kartą Laukiniuose Vakaruose" nei epinis kaip "Kartą Amerikoje". Bet jis turi savo veidą ir jis sugeba sujaudinti ne ką menkiau nei pastarieji. Na, o muzika, žinoma, Ennio Morricone. Ir tuo viskas pasakyta.
Žiūrėkite.
Mėgstamiausios scenos:
- Kelionė diližane ir jo atomazga
- Įtikinėjimas plėšti banką
- Mūšis prie tilto
- Pokalbis apie "ištikimybę reikalui"