Netiekto/Justina Kaminskaitė@Artistai
Kartais aš pavydžiu. Vieniems pavydžiu, kad jie turi daugiau vertingiausios valiutos pasaulyje ir jau lekia paskui savo svajones. Kitiems - kad jie vienu pirštu ir vienu lūpų kryptelėjimu suvaldo publiką. Trumpai tariant, kad jie - jauni, talentingi arba dar turi šansų tokiais būti.
"Netiekto" gausėja, iš vyriško dueto virsdami grupe su mušamaisiais ir dar su tvirta mergina - bosiste (paskutinį kartą merginą bosistę berods mačiau per "Skylės" koncertus ~1996). Pirmą kartą sau aiškiai išsakiau mintį, kad bosistai kažkuo primena paukščius, kaip jie elgiasi scenoje: pasižiūrėkite, būtų tai John Deacon ar Roger Waters - tyyympt stygą, tyyympt kaklą. Tarsi karveliai kokie vaikščiotų. Bet grįžkime prie "Netiekto" bendrai. Techniškai groja jie gerai - visokie sudėtingi akordai (giedrius_v būtų patenkintas :), Povilas Račas lakioja po grifą it jaunas briedis, bet štai melodiškai man jų dainose kažko trūksta ir viskas liejasi į gana individualų, bet be ryškesnių momentų atminčiai skambesį su pora išimčių. Tačiau paklausyti smagu, kai per instrumentalo gausą išgirsti tekstą.
Pagaliau kiek atsipalaidavę Netiektai
O Justina... Na, ką čia ir kalbėti. Nežinau, kokio velnio ji šįvakar pasirinko tokį "mergiotišką" įvaizdį, bet tai - atvejis, kai žmogui nebūtina nei grupės, nei virtuoziško grojimo. Yra daina išjausta vidumi ir atliekama viskuo. O dar kai balsas nuo Dievo... Tada nesvarbu - 10 posmelių ar trys, melodija vingri ar paprastutė. Ir net monotonija gali užburti.
Kūdikis plaukuotas
(Visgi, "Viešnagė" geriau skamba, kai akomponuoja "Ilgumos", o kai dar fleitą pridėsim! Nors man vis tik mistika, kodėl ji sutinka mums talkinti... Bet tai kokia laimė! :)
P.S. Ir kaip gera sėdėti, klausytis, mėgautis, nebegrįžtant juodoms mintims ir likimui perstūmus neišvengiamą išsiskyrimo datą iki nenustatytos "kiek Dievas duos".
Kai skausmas pasitraukia
Miršta dainos,
Kai skausmas pasitraukia
Linksta pirštai,
Kai skausmas pasitraukia
Lieka viena:
Kaip buvo, kai skaudėjo
Nuotr. Lino Vasiliausko
Neužmiršti.
"Netiekto" gausėja, iš vyriško dueto virsdami grupe su mušamaisiais ir dar su tvirta mergina - bosiste (paskutinį kartą merginą bosistę berods mačiau per "Skylės" koncertus ~1996). Pirmą kartą sau aiškiai išsakiau mintį, kad bosistai kažkuo primena paukščius, kaip jie elgiasi scenoje: pasižiūrėkite, būtų tai John Deacon ar Roger Waters - tyyympt stygą, tyyympt kaklą. Tarsi karveliai kokie vaikščiotų. Bet grįžkime prie "Netiekto" bendrai. Techniškai groja jie gerai - visokie sudėtingi akordai (giedrius_v būtų patenkintas :), Povilas Račas lakioja po grifą it jaunas briedis, bet štai melodiškai man jų dainose kažko trūksta ir viskas liejasi į gana individualų, bet be ryškesnių momentų atminčiai skambesį su pora išimčių. Tačiau paklausyti smagu, kai per instrumentalo gausą išgirsti tekstą.
Pagaliau kiek atsipalaidavę Netiektai
O Justina... Na, ką čia ir kalbėti. Nežinau, kokio velnio ji šįvakar pasirinko tokį "mergiotišką" įvaizdį, bet tai - atvejis, kai žmogui nebūtina nei grupės, nei virtuoziško grojimo. Yra daina išjausta vidumi ir atliekama viskuo. O dar kai balsas nuo Dievo... Tada nesvarbu - 10 posmelių ar trys, melodija vingri ar paprastutė. Ir net monotonija gali užburti.
Kūdikis plaukuotas
(Visgi, "Viešnagė" geriau skamba, kai akomponuoja "Ilgumos", o kai dar fleitą pridėsim! Nors man vis tik mistika, kodėl ji sutinka mums talkinti... Bet tai kokia laimė! :)
P.S. Ir kaip gera sėdėti, klausytis, mėgautis, nebegrįžtant juodoms mintims ir likimui perstūmus neišvengiamą išsiskyrimo datą iki nenustatytos "kiek Dievas duos".
Kai skausmas pasitraukia
Miršta dainos,
Kai skausmas pasitraukia
Linksta pirštai,
Kai skausmas pasitraukia
Lieka viena:
Kaip buvo, kai skaudėjo
Nuotr. Lino Vasiliausko
Neužmiršti.