Pirmasis darbas
shpock istorija apie pirmąjį darbą priminė maniškę - irgi konkrečiai kuriozišką.
O viskas buvo taip. Studijavau berods trečiame kurse, "prestižinėje" specialybėje, tačiau, prisipažinsiu, pati specialybė labai manęs netraukė. Mokiausi amato, iš kurio reiks gyventi. Didžioji dalis sielos buvo parduota kompams. Tuo metu dar nebuvo užgesę programavimo pradmenų įgūdžiai, ir išardyti kompą mokėjau, ir iš viso - tai buvo dar laikai, kai microsofas neslėpė nuo userių sisteminių failų, galėjai rankutėmis su Norton Utilitais redaguoti ir slapstyti disko turinį ir daryti dar daug smagių dalykų. Apie mano kompiuterinį talentą gerokai padidinti gandai sklido toli. Ir kartą sutikau buvusį klasioką. Jis man sako - čia tokia štai firma ieško maketuotojo, atlyginimas geras, gal nori pamėginti? Kodėl gi ne? Atsidūriau toje firmoje, pirmą kartą gavau rankas prikišti prie skanerio, Adobe PageMaker, PhotoShop, Corel PhotoPaint... Ėmiausi mokytis dirbti. Pradžioje buvo nelengva. O ir mano statusas buvo toks keistas - pasakė, pamėgink čia kokias dvi savaites, po to - žiūrėsim. Viršininkai buvo tokia moteriškė (reklaminio katalogo redaktorė), formaliai - firmos vadovė, bet iš tiesų tai ir kitai firmai vadovavo toks didelis žydas. Tiesa, kalbėjo jis rusiškai. Buvęs klasiokas, tiesą sakant, man buvo prižadėjęs beveik aukso kalnus. Aš jų spindesio apakintas ir entuziazmo nestokodamas kibau į maketavimo subtilybes ir per tas dvi savaites iš tiesų neblogai pramokau viską, ko reikėjo. Tėvai pasiteiraudavo - kaip sekasi? Sakydavau - viskas gerai. Klausdavo - o kaip dėl atlyginimo, gausi? Sakydavau - žinoma. Draugė manimi irgi buvo bepradedanti didžiuotis. Tiesa, kažkas dėl visa ko įspėjo - "atsargiai su žydais, jie gali apgauti".
Vis dėlto, jaučiau, kad situacija nelabai palankiai man klostosi, firmos vadas mano darbu nepatenkintas (matyt, jam reikėjo iš karto mokančio žmogaus, o ne apsimokančio genijaus :), nors man rodės, kad tobulėju ne dienomis, o valandomis. Artėjant lemiamai dienai, kai bus nuspręsta dėl mano atlyginimo, dėl visa ko visus padarytus maketus "paslėpiau" kompo gelmėse. Lyg tyčia firmos vado sūnelis prisėdo, ėmė teirautis, ką čia veikiu. Aš jam paaiškinau, parodžiau - beveik didžiuodamasis. Bet krizę irgi nujaučiau. Galiausiai tas vadas pasiūlė - 150 Lt per mėnesį. Ne, - sakau, netinka. Sumokėkit už tuos dvidešimt maketėlių ir aš einu sau. Ok, - man sako, - ateik ryt, spręsim. Ateinu ryt - to vado sūnelis sako: "užeik pas direktorių ir nekišk nagų prie kompiuterio". Užeinu. Kalba tiesiai: "nieko aš tau nemokėsiu, [klasiokas] su tavimi tarėsi, tegul jis ir moka".
Įžeistas iki pačių sielos gelmių, kulka išmoviau iš ofiso. Pusvalandį visas virdamas trainiojausi po miestą, paskui paskambinau iš automato į firmą ir sakau: "perduokite tam ir tam, kad maketus aš sunaikinau, o kopijos pas mane. Jeigu sumokėsite - atgausite". Taigi, jaučiausi išdidus ir bent atkeršijęs. Iš paskutinių pinigėlių, kurių taip ir nepagausėjo, nupirkau draugei Pink Floydų "The Division Bell", atvažiavau, ir pasakiau, kad su darbo karjera baigta. Po kiek laiko skambino tas klasiokas, sakė: "pristojo jie prie manęs (pasirodo, jis ten buvo tiesiog prekybos agentas), nori, kad atiduotum maketus. Tai firma, o ne kompiuterinio raštingumo apmokymo kontora." Špygos. O tiesą sakant - sėdėjo ten visiški tundros, juk tereikėjo padaryti search ir paieškoti failų su PM išplėtimu. Bet, rodos, nesumąstė.
Kaip matote - turėjau visus pagrindus tapti antisemitu. Juk apgavo! Žydai apgavo! Bej židov, spasaj Litvu! O iš tiesų... Nė velnio niekas manęs neapgavo, tiesiog tik žaliam vaikinukui galėjo normaliau paaiškinti, ko reikia, ko tikisi, kad iliuzijos kiek švelniau dužtų. Na, lašo žmoniškumo reikėjo. Supratimo - pirmas gi darbas. O ir tas klasiokas - kvailys. Ir aš - žioplys. Bet taip renkama gyvenimiška patirtis. Netapau antisemitu. Bet koks verslininkas to žydo vietoje panašiai būtų pasielgęs. Nors dar ilgai tos firmos skelbimai keldavo alergiją. Ir dabar pamačius pavadinimą "Viliota" pirmiausia mintyse storas, didelis direktorius ir adrenalino pliūpsniai viduje. Paguglinau - jie dirba iki šiol. Ir puslapyje pilna kalbos klaidų (būčiau bent jas ištaisęs) Ir tame pačiame pastate. Įdomu kada nors būtų užeiti ir paklausti - sugebėjo atrasti maketus, ar ne? :D
Metas dirbti. Ir smarkiai!
O viskas buvo taip. Studijavau berods trečiame kurse, "prestižinėje" specialybėje, tačiau, prisipažinsiu, pati specialybė labai manęs netraukė. Mokiausi amato, iš kurio reiks gyventi. Didžioji dalis sielos buvo parduota kompams. Tuo metu dar nebuvo užgesę programavimo pradmenų įgūdžiai, ir išardyti kompą mokėjau, ir iš viso - tai buvo dar laikai, kai microsofas neslėpė nuo userių sisteminių failų, galėjai rankutėmis su Norton Utilitais redaguoti ir slapstyti disko turinį ir daryti dar daug smagių dalykų. Apie mano kompiuterinį talentą gerokai padidinti gandai sklido toli. Ir kartą sutikau buvusį klasioką. Jis man sako - čia tokia štai firma ieško maketuotojo, atlyginimas geras, gal nori pamėginti? Kodėl gi ne? Atsidūriau toje firmoje, pirmą kartą gavau rankas prikišti prie skanerio, Adobe PageMaker, PhotoShop, Corel PhotoPaint... Ėmiausi mokytis dirbti. Pradžioje buvo nelengva. O ir mano statusas buvo toks keistas - pasakė, pamėgink čia kokias dvi savaites, po to - žiūrėsim. Viršininkai buvo tokia moteriškė (reklaminio katalogo redaktorė), formaliai - firmos vadovė, bet iš tiesų tai ir kitai firmai vadovavo toks didelis žydas. Tiesa, kalbėjo jis rusiškai. Buvęs klasiokas, tiesą sakant, man buvo prižadėjęs beveik aukso kalnus. Aš jų spindesio apakintas ir entuziazmo nestokodamas kibau į maketavimo subtilybes ir per tas dvi savaites iš tiesų neblogai pramokau viską, ko reikėjo. Tėvai pasiteiraudavo - kaip sekasi? Sakydavau - viskas gerai. Klausdavo - o kaip dėl atlyginimo, gausi? Sakydavau - žinoma. Draugė manimi irgi buvo bepradedanti didžiuotis. Tiesa, kažkas dėl visa ko įspėjo - "atsargiai su žydais, jie gali apgauti".
Vis dėlto, jaučiau, kad situacija nelabai palankiai man klostosi, firmos vadas mano darbu nepatenkintas (matyt, jam reikėjo iš karto mokančio žmogaus, o ne apsimokančio genijaus :), nors man rodės, kad tobulėju ne dienomis, o valandomis. Artėjant lemiamai dienai, kai bus nuspręsta dėl mano atlyginimo, dėl visa ko visus padarytus maketus "paslėpiau" kompo gelmėse. Lyg tyčia firmos vado sūnelis prisėdo, ėmė teirautis, ką čia veikiu. Aš jam paaiškinau, parodžiau - beveik didžiuodamasis. Bet krizę irgi nujaučiau. Galiausiai tas vadas pasiūlė - 150 Lt per mėnesį. Ne, - sakau, netinka. Sumokėkit už tuos dvidešimt maketėlių ir aš einu sau. Ok, - man sako, - ateik ryt, spręsim. Ateinu ryt - to vado sūnelis sako: "užeik pas direktorių ir nekišk nagų prie kompiuterio". Užeinu. Kalba tiesiai: "nieko aš tau nemokėsiu, [klasiokas] su tavimi tarėsi, tegul jis ir moka".
Įžeistas iki pačių sielos gelmių, kulka išmoviau iš ofiso. Pusvalandį visas virdamas trainiojausi po miestą, paskui paskambinau iš automato į firmą ir sakau: "perduokite tam ir tam, kad maketus aš sunaikinau, o kopijos pas mane. Jeigu sumokėsite - atgausite". Taigi, jaučiausi išdidus ir bent atkeršijęs. Iš paskutinių pinigėlių, kurių taip ir nepagausėjo, nupirkau draugei Pink Floydų "The Division Bell", atvažiavau, ir pasakiau, kad su darbo karjera baigta. Po kiek laiko skambino tas klasiokas, sakė: "pristojo jie prie manęs (pasirodo, jis ten buvo tiesiog prekybos agentas), nori, kad atiduotum maketus. Tai firma, o ne kompiuterinio raštingumo apmokymo kontora." Špygos. O tiesą sakant - sėdėjo ten visiški tundros, juk tereikėjo padaryti search ir paieškoti failų su PM išplėtimu. Bet, rodos, nesumąstė.
Kaip matote - turėjau visus pagrindus tapti antisemitu. Juk apgavo! Žydai apgavo! Bej židov, spasaj Litvu! O iš tiesų... Nė velnio niekas manęs neapgavo, tiesiog tik žaliam vaikinukui galėjo normaliau paaiškinti, ko reikia, ko tikisi, kad iliuzijos kiek švelniau dužtų. Na, lašo žmoniškumo reikėjo. Supratimo - pirmas gi darbas. O ir tas klasiokas - kvailys. Ir aš - žioplys. Bet taip renkama gyvenimiška patirtis. Netapau antisemitu. Bet koks verslininkas to žydo vietoje panašiai būtų pasielgęs. Nors dar ilgai tos firmos skelbimai keldavo alergiją. Ir dabar pamačius pavadinimą "Viliota" pirmiausia mintyse storas, didelis direktorius ir adrenalino pliūpsniai viduje. Paguglinau - jie dirba iki šiol. Ir puslapyje pilna kalbos klaidų (būčiau bent jas ištaisęs) Ir tame pačiame pastate. Įdomu kada nors būtų užeiti ir paklausti - sugebėjo atrasti maketus, ar ne? :D
Metas dirbti. Ir smarkiai!