man patinka liudijimai, žiauriai. nesvarbu, kiek jie neįtikinamai beskambėtų, aš visvien išsižiojusi jų klausysiuosi arba godžiai skaitysiu. gal kad toks gražus buvo gyvenimas vaikystėje braukiant pasakų knygų lapus, o gal kad tokia mano - arba net žmogaus bendrąja prasme - prigimtis: ieškoti stebuklų ir vartoti jų trupinius kaip išgyvenimo piliules.
štai kad ir šitas begėdiškai trumpas ir suplaktas
rašinėlis. perskaičiau ir tarsi išgyvenau menkutę dalelę to įvykio. supratau, kad tai mano realybės tiesa ir kad man jos reikia daugiau. beskaitydama "teologų" komentarus po straipsniu prisiminiau tą šmaikščią istoriją apie dvynius moters įsčiose, kurių vienas klausia brolio, ar jis tikįs į Motiną ir gyvenimą, pilną šviesos ir erdvės, po gimimo. "koks dar gyvenimas po to, juk mūsų laukia gimimas, turime pasiruošti šiai skausmingai gyvenimo pabaigai. o kas ta Motina? aš jos nematau ir negaliu paliesti, tai tik kvailio pramanas."
balsavau pirmą kartą šitame gyvenime. patyriau iliuzinį išgyvenimą, kad nuveikiau dorą darbą.
cheers.