Bejėgiškumas
paskutiniu metu mane apima.. Bejekiškumas, nes negali padėti artimui savo: nei pasveikti, nesi susirasti darbo, nei kur gyventi. Šitas jausmas dažną persekioja, bet gal kiti labiau susikoncentruoja į tai ką gali padaryti, o ne tai ko negali padaryti.
Bet norint realiai padėti kitam neužtenka žmogaus paguosti ar tik išklausyti, nes tuo momentų jam gal ir pagerės, bet reiktų kažkokios konkrečios pagalbos, tik negali jam suteikti, nes neturi pažinčių, gero darbo, pinigų. Tai todėl tenka matyti, kaip žmogus emigruoja, dirba juodą darbą, sveikatai kenksmingą darbą, galbūt naikina save, bet padėti negali.
Kito žmogaus negali prisileisti arčiau, nes jis sunkiai serga, o padėti jam taip pat negali, nes bijai kentėti, kentėti kartu su juo, matyti kaip jis gęsta po truputį ir merdėja, o tu merdėji su juo. Aš tam nepasiruošus, nepasiruošus susitaikyti su kito žmogua mirtimi, praradimais, ber daug sunku. Tai todėl jautiesi toks beviltiškas, kad tik stengiesi į nieką nesigilinti, ir nieko nematyti.
Skaudu...
Bet norint realiai padėti kitam neužtenka žmogaus paguosti ar tik išklausyti, nes tuo momentų jam gal ir pagerės, bet reiktų kažkokios konkrečios pagalbos, tik negali jam suteikti, nes neturi pažinčių, gero darbo, pinigų. Tai todėl tenka matyti, kaip žmogus emigruoja, dirba juodą darbą, sveikatai kenksmingą darbą, galbūt naikina save, bet padėti negali.
Kito žmogaus negali prisileisti arčiau, nes jis sunkiai serga, o padėti jam taip pat negali, nes bijai kentėti, kentėti kartu su juo, matyti kaip jis gęsta po truputį ir merdėja, o tu merdėji su juo. Aš tam nepasiruošus, nepasiruošus susitaikyti su kito žmogua mirtimi, praradimais, ber daug sunku. Tai todėl jautiesi toks beviltiškas, kad tik stengiesi į nieką nesigilinti, ir nieko nematyti.
Skaudu...