Pamąstymai apie Vladimirą Visockį
kažkaip užsukabinau vakar visai dienai prie V. Visockio. Klausiausi jo dainų, žiūrėjau laidas apie jo gyvenimą, kūrybą, meilę, mirtį ir vis galvojau, kad šitas žmogus pėmė iš gyvenimo viską, bet daug ką paliko ir po savęs: neeilinę kūrybą, moteris, prisiminimus apie save...
"Ateidamas į šį pasaulį žmogus turi turėti tik vieną tikslą - realizuoti save." - sakė V. Visockis. Jis tikrai realizavo save: skubėjo gyventi, mylėti, kurti, paimti iš gyvenimo viską, čia ir dabar. Tačiau šis žmogus jautėsi nelaimingas, ištiktas dvasinės krizės ir kaip jo suvaidintas Hamletas, dažnai kėlė klausimą - "Būti ar nebūti?".
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Bet vis dėl to Vicoskis stirpi asmenybė ir šalia tokios asmenybės moterims buvo nelengva. Nes jo gyvenimo moteris turėjo būti tokia pat sipri, kaip ir jis. Turbūt tokia moteris ir buvo Marija Vladi, jo paskutinė gyvenimo moteris, jo aistra.
Kas vis dėlto traukė moteris prie V. Visockio? Jo muzika, jo atliekamos dainos, jo suvaidinti herojai? Turbūt viskas kartu. Jei myli - tai iš visos širdies, jei palieka - tai niekas jo nesutabdys.
Jis buvo aistringas, tvirtas, bet kartu ir kaip vaikas, kuriuo reikėjo rūpintis, globoti, mylėti, atsisakyti savojo "Aš" ir pasiaukoti jam. Tokiam gyvenimui tikrai reikėjo stiprios moters.
Bet nepaisant to, moterys jį vis tiek mylėjo, jį dievino, garbino. Net po jo mirties antroji V. Visockio žmona Liudmila Abramova, rūpinasi jo muziejumi, jo daiktais, organizuoja ekskursijas. Kodėl? Atsakymas paprastas - "aš jį myliu".
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Kažkas tokio traukė ir traukia prie jo žmones. Tai turbūt ne vien jo kūryba ar asmenybė, kažkas tokio, kas eina iš jo sielos, iš jo palikto gyvybės siūlo, kuris iš anapus, pasiekia visų žmonių protus, sielas ir širdis.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
http://www.youtube.com/watch?v=sZ97BTBGCMI
"Ateidamas į šį pasaulį žmogus turi turėti tik vieną tikslą - realizuoti save." - sakė V. Visockis. Jis tikrai realizavo save: skubėjo gyventi, mylėti, kurti, paimti iš gyvenimo viską, čia ir dabar. Tačiau šis žmogus jautėsi nelaimingas, ištiktas dvasinės krizės ir kaip jo suvaidintas Hamletas, dažnai kėlė klausimą - "Būti ar nebūti?".
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Bet vis dėl to Vicoskis stirpi asmenybė ir šalia tokios asmenybės moterims buvo nelengva. Nes jo gyvenimo moteris turėjo būti tokia pat sipri, kaip ir jis. Turbūt tokia moteris ir buvo Marija Vladi, jo paskutinė gyvenimo moteris, jo aistra.
Kas vis dėlto traukė moteris prie V. Visockio? Jo muzika, jo atliekamos dainos, jo suvaidinti herojai? Turbūt viskas kartu. Jei myli - tai iš visos širdies, jei palieka - tai niekas jo nesutabdys.
Jis buvo aistringas, tvirtas, bet kartu ir kaip vaikas, kuriuo reikėjo rūpintis, globoti, mylėti, atsisakyti savojo "Aš" ir pasiaukoti jam. Tokiam gyvenimui tikrai reikėjo stiprios moters.
Bet nepaisant to, moterys jį vis tiek mylėjo, jį dievino, garbino. Net po jo mirties antroji V. Visockio žmona Liudmila Abramova, rūpinasi jo muziejumi, jo daiktais, organizuoja ekskursijas. Kodėl? Atsakymas paprastas - "aš jį myliu".
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Kažkas tokio traukė ir traukia prie jo žmones. Tai turbūt ne vien jo kūryba ar asmenybė, kažkas tokio, kas eina iš jo sielos, iš jo palikto gyvybės siūlo, kuris iš anapus, pasiekia visų žmonių protus, sielas ir širdis.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
http://www.youtube.com/watch?v=sZ97BTBGCMI