Literatūra
Šiandien tarptautinė demokratijos diena, bet apie tai nerašysiu... Noriu pakalbėti apie demokratiją..literatūroje.
Sovietiniais laikais buvo draudžiama lietuvių išeivių, užsienio ir net rusų rašytojų kūriniai. Suprantama, kad sovietinė valdžia bijojo laisvos minties, kritikos. Tai galėjo pakenkti jų ideologijai "duonos ir žaidimų", nes gali liaudis ir sumąstyti, kad blogai gyvena ir kad čia valdžia kažką "mutina".
Atėjo nepriklausomybės laikai, demokratijos laikai, o literatūroje vis tiek, jei taip galima pasakyti, vyrauja tam tikra diktatūra. Kaip sovietiniais laikais buvo išbrokuota nepriklausomos Lietuvos lietuvių literatūra, taip dabar yra vengiama moksleivius supažindinti su sovietinių autorių kūriniais. Mano kuklia nuomone, moksleiviams yra būtina žinoti kokie rašytojai kokius kūrinius rašė tame laikotarpy. Kaip vadovėliuose yra išskiriama išeivių kūryba, taip vadovėliuose galėtų būti išskiriami ir sovietinio laikotarpio autorių kūriniai. Na kam gali pakenkti P. Cvirkos "Meisteris ir sūnus", J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ ar galų gale K. Kubilinsko "Ledinukas"? Sovietinio laikotarpio literatūroje buvo tikrai gerų kūrinių. Taigi kodėl neatmetus ideologijos ir nesupažindinus su gerais kūriniais? Juk istorijos pamokose yra nagrinėjama ir smetoninė, ir sovietinė Lietuva, tai kodėl literatūroje yra apribojimu?
Manau, kad norint jaunimą išmokyti plačiai mąstyti, galų gale kad jie būtų išprūsę, nereikėtų pateikti tik vienos pusės kūrybos.
Kai kas mane kaltintų sovietinio laikotarpio garbinimu ar tų laikų pasiilgimo, kad "anuomet buvo geriau", tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad vienos minties brukimas, ar savo nuomonės piršimas, tik dar labiau apriboja žmonių mąstymą bei parodo demokratijos nebuvimą. Tai kuo tada mes skirsimės nuo anų laikų ideologų?
Sovietiniais laikais buvo draudžiama lietuvių išeivių, užsienio ir net rusų rašytojų kūriniai. Suprantama, kad sovietinė valdžia bijojo laisvos minties, kritikos. Tai galėjo pakenkti jų ideologijai "duonos ir žaidimų", nes gali liaudis ir sumąstyti, kad blogai gyvena ir kad čia valdžia kažką "mutina".
Atėjo nepriklausomybės laikai, demokratijos laikai, o literatūroje vis tiek, jei taip galima pasakyti, vyrauja tam tikra diktatūra. Kaip sovietiniais laikais buvo išbrokuota nepriklausomos Lietuvos lietuvių literatūra, taip dabar yra vengiama moksleivius supažindinti su sovietinių autorių kūriniais. Mano kuklia nuomone, moksleiviams yra būtina žinoti kokie rašytojai kokius kūrinius rašė tame laikotarpy. Kaip vadovėliuose yra išskiriama išeivių kūryba, taip vadovėliuose galėtų būti išskiriami ir sovietinio laikotarpio autorių kūriniai. Na kam gali pakenkti P. Cvirkos "Meisteris ir sūnus", J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ ar galų gale K. Kubilinsko "Ledinukas"? Sovietinio laikotarpio literatūroje buvo tikrai gerų kūrinių. Taigi kodėl neatmetus ideologijos ir nesupažindinus su gerais kūriniais? Juk istorijos pamokose yra nagrinėjama ir smetoninė, ir sovietinė Lietuva, tai kodėl literatūroje yra apribojimu?
Manau, kad norint jaunimą išmokyti plačiai mąstyti, galų gale kad jie būtų išprūsę, nereikėtų pateikti tik vienos pusės kūrybos.
Kai kas mane kaltintų sovietinio laikotarpio garbinimu ar tų laikų pasiilgimo, kad "anuomet buvo geriau", tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad vienos minties brukimas, ar savo nuomonės piršimas, tik dar labiau apriboja žmonių mąstymą bei parodo demokratijos nebuvimą. Tai kuo tada mes skirsimės nuo anų laikų ideologų?