Po to, kai mečiau velniop visus darbus, sulaukiau, galima sakyti, dar neregėtos pamokymų audros iš draugų ir bičiulių. Vieni aiškino, kad greitai pradėsiu gailėtis tokio žingsnio, kiti atvirai sakė, kad net man tokio išsidirbinėjimo jau per daug, treti vadino bepročiu ir siūlė kreiptis į psichiatrą, ketvirti klausė, ar nesiruošiu nusižudyt. ( Read more... )

Neseniai teko dalyvauti įdomiame pokalbyje. Prisiminėme prieš dešimtmetį vykusią krizę. Vienas draugas prisipažino, kad tada likęs be darbo, jis dienų dienas sėdėjo balkone ir stebėjo šaligatvį, kuriuo į darbą skubėjo tie, kuriems labiau pasisekė. Rūkė per pusę supjaustytą „Primą” (taip užtekdavo ilgesbiam laikui, o nuorūkos jam šlykščios), gėrė ( Read more... )