(no subject)
vakar pagaliau išsitraukiau iš rūsio dviratį - gėris pasivažinėti, nepasaisant skaudaus šiaurės vėjo; pakelėm kur ne kur lyg paukščiukai išsižiojusios saulės šviesą geria tulpikės ir vis pragriaudi pro šalį lyg iš po žiemos miego išlindę karkvabaliai juodi ir grėsmingi baikeriai - bet šiandien vėl mašina darban, nes atpratusią sėdynę (mano, ne dviračio;) skauda.
lyg kokia alchemikė vis bandau atskleisti gipso paslaptis - vis maišau ir beriu, ir pilu į formeles, ir drožinėju - kruopščiai atsargiai, kad neužkliūtų kokia oro duobelė, ir vėl iš naujo darau, nes per skystas mišinys buvo, ir vėl... bet gi kokie dailūs kartais būna atsitiktinumai, niekada pati taip nesugalvočiau, bet va, kažkas nepavyksta (taip kaip aš noriu), bet paskui žiūri - ogi visai gražu. jaučiuosi beveik taip pat, kaip liedama akvareles. ir vėl molis rankose... mmm
ir sapnuoju ryškius sapnus. kažkodėl juose vis daugėja fantastų. įdomu, kodėl;)
lyg kokia alchemikė vis bandau atskleisti gipso paslaptis - vis maišau ir beriu, ir pilu į formeles, ir drožinėju - kruopščiai atsargiai, kad neužkliūtų kokia oro duobelė, ir vėl iš naujo darau, nes per skystas mišinys buvo, ir vėl... bet gi kokie dailūs kartais būna atsitiktinumai, niekada pati taip nesugalvočiau, bet va, kažkas nepavyksta (taip kaip aš noriu), bet paskui žiūri - ogi visai gražu. jaučiuosi beveik taip pat, kaip liedama akvareles. ir vėl molis rankose... mmm
ir sapnuoju ryškius sapnus. kažkodėl juose vis daugėja fantastų. įdomu, kodėl;)