Apr 10, 2009 13:50
visą kovą - tik šokiai ir šokiai. dvi savaites - tokie poriniai poriniai: mus su mama šokdino du pypliai (košės, miegas, pietų miegas, žaidimai, meškutis ant kelių, kai bandai dirbti, o tada dar mašinytė ir šypsenos, o jeigu ir tai nepadeda - čiupt už piršto ir vedasi ten, kur jam reikia, ir pasivaikščiojimai laukan, ir "dži dži" stebėjimai, ir psichodeliniai migdymai, kai Inga V. skaito jam pasakas, o aš sau skaitau "Silmarioną"... vei vei, kiek kantrybės reikia, o va, žaisti - ilgai ir atsidėjus - ne(be)moku; ir zirzumai, ir naktiniai kėlimaisi, ir verksmas... bet už tat - kokios šypsenos... bet gi kaip gera buvo pasprukti - pagarba visoms motinoms;)
dvi savaites - jau kitokie, su didesniais, bet vis dar labai vaikais. bet čia jau lyg senas pirštines užsimauti - taip viskas greitai ir lengvai, kad net nepastebėjau (jep, sugrįžau į mokyklą... bet gi skirtumas koks, kai "kontakto" turi tik porą valandų per dieną ir su tais, beveik suaugusiais - kol kas jokių nokautų, ir, tikiuosi, iki vasaros jų nebus;)
ir visą tą laiką šokiai su žodžiais... niam niam, kokie smagūs, bet vis dar laukiam verdikto;)
ir šokiai su savo kūnu - kas ką... kol kas laikausi
ir, sakyčiau, pats laikas pasižiūrėt, kas dedas aplinkui.
o aplinkui varnėnai pešasi dėl inkilų
po šito lietaus akyse pradeda žaliuoti kiemas
vakar iššukavau savo pievą - grėbliuku per žiemos ir rudens suveltus kaltūnus
dar vakar - giedojimai, didžiojo ketvirtadienio, po varpų, rimtyje, a cappella
o savaitgalį bus trys ratai, džiugus šurmulys, šeima ir kiaušiniai spalvoti... laukiu:)
kasdienybės pabiros,
darbas,
pavasaris