apie žiemą
Gal ir simboliška apie žiemą rašyti pirmą pavasario dieną, gal ir ne, nes vizualiniai ir jutiminiai žiemos požymiai vis dar ten, kitoj pusėj lango. Ir sniegas dar guli, ir šalta dar, ir vėjas visai neturi pavasario jausmo. Bet dažnai ne vaizdas svarbiausia: štai šiandien kaip niekad pajutau pavasarį tik todėl, kad pradėjau darbo dieną ir ją baigiau su šviesa; valgiau pusryčius, nedegdama jau įgrysusios dirbtinės, laukdama saulėtekio; ir ėjau namo, viską aplinkui matydama, laukdama laiko, kai regėsiu saulėlydžius. Gerai gyventi už miesto, kai eini namo, o kitoje pusėje kelio leidžiasi saulė. Jau laukiu...
Šiemet man žiema buvo ne didieji šalčiai, ne sniego laukai, ne žvarbus vėjas. Šiemet žiema man buvo tamsa ir sniego gurgždėjimas po kojomis. Tikrai, pajutau, kad jau žiema vieną vėlų pirmadienio vakarą prieš kelias savaites. Buvo šalta, tiesa, ir snyguriavo tykiai, smulkiomis kruopelėmis, kurios pripildo orą spindėjimo net naktį, ir tamsa sumažino pasaulį iki siauro plotelio gatvės; bet svarbiausia, sniegas gurgždėjo po kojomis, tuo tikruoju sniego garsu, kurio neišgirsi, kol žiema iš tikrųjų neateina. Toks šviesus jausmas užliejo, švarus ir šviesus. Ir kol išlaikysiu tą jausmą, bent prisiminimą apie jį, jokios žliugės ir purvai nesutrukdys man džiaugtis.
Tada dar mėnulis kabojo. Toks neaiškus, lyg nučiupinėtas saldainiuotų vaiko rankučių. O gal net ir apčiulptas. Įsipynęs šakose. Visiškai gotiškas vaizdelis: naktis, žiema, verkiantys angelai virš vartų, tamsi alėja vedanti tolyn, antkapiai užgulti sniego, ir mėnulis virš viso to. Vietiniai gyventojai tikriausiai laiko mane keistuole, jei kada lydi praeinančią žvilgsniais: galiu sustoti, lyg įbesta, ir žiūrėti į kapines, įbesta vieton vaizdo. Vasarą kapai ne tokie tikri. Per daug juose gyvybės. Tik žiemą tikrai pajunti ramybę. Užgęsta viskas.
Gęstu jau ir aš. Pratęsiu kad nors vėliau. Gal vasarą...
Šiemet man žiema buvo ne didieji šalčiai, ne sniego laukai, ne žvarbus vėjas. Šiemet žiema man buvo tamsa ir sniego gurgždėjimas po kojomis. Tikrai, pajutau, kad jau žiema vieną vėlų pirmadienio vakarą prieš kelias savaites. Buvo šalta, tiesa, ir snyguriavo tykiai, smulkiomis kruopelėmis, kurios pripildo orą spindėjimo net naktį, ir tamsa sumažino pasaulį iki siauro plotelio gatvės; bet svarbiausia, sniegas gurgždėjo po kojomis, tuo tikruoju sniego garsu, kurio neišgirsi, kol žiema iš tikrųjų neateina. Toks šviesus jausmas užliejo, švarus ir šviesus. Ir kol išlaikysiu tą jausmą, bent prisiminimą apie jį, jokios žliugės ir purvai nesutrukdys man džiaugtis.
Tada dar mėnulis kabojo. Toks neaiškus, lyg nučiupinėtas saldainiuotų vaiko rankučių. O gal net ir apčiulptas. Įsipynęs šakose. Visiškai gotiškas vaizdelis: naktis, žiema, verkiantys angelai virš vartų, tamsi alėja vedanti tolyn, antkapiai užgulti sniego, ir mėnulis virš viso to. Vietiniai gyventojai tikriausiai laiko mane keistuole, jei kada lydi praeinančią žvilgsniais: galiu sustoti, lyg įbesta, ir žiūrėti į kapines, įbesta vieton vaizdo. Vasarą kapai ne tokie tikri. Per daug juose gyvybės. Tik žiemą tikrai pajunti ramybę. Užgęsta viskas.
Gęstu jau ir aš. Pratęsiu kad nors vėliau. Gal vasarą...