namopi
Parėjau namo šiandien įsijungusi beveik pilną autopilotą. Bepigu jį įsijungti, žinoma, kai tuo pačiu keliu grįžtu (išskyrus šešetą studijų metų) jau daugiau nei dvidešimt metų. Tik išėjusi iš darbo dar girdėjau, kaip vienoje kelio pusėje užkimusiu balsu amsi juodas rotveileris, o kitoje sniegynuose vaikiūkščiai žaidžia karą; pirmas "sąmonės blykstelėjimas" aptiko mane praeinant pro kapines, bet ten aš beveik visada "prabundu"; sekantis - prie parduotuvės (nors pats apsipirkimas vyko pusiau sąmoningoje būsenoje - prekių sąrašas jau seniai buvo užprogramuotas mintyse); galiausiai išbridau prie pat namų, kai pripuolė pasilabinti kaimynų spanielius. Sunki buvo diena, nėr ko kalbėti, jaučiuosi išsunkta lyg citrina, o gal ir dar daugiau, nes vėl ir vėl karštis nežinomasis tvilko smegenis. Bent jau mano "zvėriukai" šiandien buvo sąlyginai ramūs...
Tik pravėrus duris pasitiko alkanas brolio žvilgsnis, bet aš iš karto pasakiau - teks palaukti, bent pusvalanduką. kad atsikvėpčiau, kad atsigaučiau. Supratingas jis, net truputį pasiraukęs sutiko tenkintis keptomis bulvėmis su kefyru, kurios nėra pats mėgiamiausias jo maistas, o aš šiandien nieko rimtesnio nenorėjau ir negalėjau sugalvoti. Nelabai jau skanios tos bulvės, sezonas ne tas.
Tiesa, parduotuvėje buvau dar šiek tiek pabudusi: braškių kvapas jau kelintą kartą persekioja mane, tačiau atsispirsiu ir nepirksiu jų, kol neprinoks savos. Nekelia ispaniškos ir kitokios braškės man pasitikėjimo, žiemos vidury, nors tu ką. O aš ką? Kenčiu, ir traukiu šnervėsna gaivų vasaros kvapą.
Jaučiu po truputį pavasarį. Reikia pagaliau parašyti apie žiemą. Jau ne pirmą savaitę grasinuosi, tik vis arba nuovargis, arba silpnumas, arba nuotaika sustabdo. Reikia sau. Nes netrukus išblės įspūdžiai ir liks tik prisiminimai.
Tik pravėrus duris pasitiko alkanas brolio žvilgsnis, bet aš iš karto pasakiau - teks palaukti, bent pusvalanduką. kad atsikvėpčiau, kad atsigaučiau. Supratingas jis, net truputį pasiraukęs sutiko tenkintis keptomis bulvėmis su kefyru, kurios nėra pats mėgiamiausias jo maistas, o aš šiandien nieko rimtesnio nenorėjau ir negalėjau sugalvoti. Nelabai jau skanios tos bulvės, sezonas ne tas.
Tiesa, parduotuvėje buvau dar šiek tiek pabudusi: braškių kvapas jau kelintą kartą persekioja mane, tačiau atsispirsiu ir nepirksiu jų, kol neprinoks savos. Nekelia ispaniškos ir kitokios braškės man pasitikėjimo, žiemos vidury, nors tu ką. O aš ką? Kenčiu, ir traukiu šnervėsna gaivų vasaros kvapą.
Jaučiu po truputį pavasarį. Reikia pagaliau parašyti apie žiemą. Jau ne pirmą savaitę grasinuosi, tik vis arba nuovargis, arba silpnumas, arba nuotaika sustabdo. Reikia sau. Nes netrukus išblės įspūdžiai ir liks tik prisiminimai.