Kąsnelis Visatos V: visko po truputį
Originally published at Konstanta-42. Please leave any comments there.
Ir dar vienas sekmadienis, ir vėl pradžiuginsiu (arba pagąsdinsiu) jus naujienomis iš kosmoso platybių. Kaip visada, rinkinys gana eklektiškas, bet gal pasirodys įdomus :) Šįkart trumpokas, nes, deja, labai neturiu laiko gilintis plačiau.
***
Kas yra Tarptautinė kosminė stotis (TKS)? Kur ji skraido? Kaip ir kada galima ją pamatyti danguje? Į visus šiuos ir kai kuriuos kitus klausimus jums atsakys TKS gidas pradedantiesiems. O pamatyti stotį galima net plika akimi, tereikia žinoti, kuria kryptimi ir kada žiūrėti.
***
Netoli Žemės skraido tūkstančiai asteroidų. Karts nuo karto koks nors susiduria ir su Žeme - tiksliai nežinome, kaip dažnai (ir tai priklauso nuo asteroido dydžio), bet gali būti, kad net sykį į porą šimtmečių. Natūralu, kad yra mokslininkų (ir inžinierių, politikų ir t.t.), kuriančių planus, kaip nuo tokių katastrofų apsiginti. Svarstomi trys būdai. Pirmasis - trinktelėti asteroidui kosminiu laivu, kad tas pasisuktų; tai turbūt realiausias variantas. Antrasis - patraukti asteroidą, šalia praskriejant labai masyviu kosminiu laivu ir taip truputį pakeičiant gravitacinį lauką; variantas iš principo įmanomas, tačiau jam yra daug praktinių kliūčių. Trečiasis - sprogdinti asteroidą; toks variantas turbūt paprasčiausias praktiškai, bet jo pasėkmės gali būti tiek pat katastrofiškos, kaip ir nedarant nieko, nes asteroido liekanos gali pasipilti ant Žemės akmenų lietumi.
***
Pasibaigus „Šatlų“ misijoms, daug kam gali atrodyti, kad NASA kosminių tyrimų programos susitrauks, ypač tos, kuriose dalyvauja astronautai. Tačiau iš tiesų situacija visai ne tokia - NASA vis smarkiau bendradarbiauja su privačiomis firmomis, taip pat kuria ateities strategiją, į kurią įeina žmonių kelionės į TKS, Mėnulį, Marsą, Žemei artimus asteroidus ir netgi kosmines stotis Lagranžo taškuose. Visa tai paaiškina interaktyvi prezentacija.
***
Nedažnai atsitinka taip, kad astronominiai modeliai galėtų būti tiesiogiai patikrinti laboratorijose. Tačiau dabar keletas mokslininkų tą padarė, nagrinėdami hipotezes apie egzoplanetų vidaus sandarą. Didelių uolingų planetų („Superžemių“) branduoliuose turėtų vykti procesai, panašūs į grafito virtimą deimantu. Tokie fazės pokyčiai, nekintant medžiagos agregatinei būsenai, gali paveikti skystą magnio silikatą - vieną iš junginių, kuris gali sudaryti uolienas. Skirtingų būsenų, ištirtų laboratorijos sąlygomis, fizikinės savybės taip pat yra skirtingos, nors jų sudėtis ir vienoda. Į tokius skirtumus anksčiau nebuvo atsižvelgta modeliuojant planetų formavimąsi ir evoliuciją, bet dabar jie galbūt padės atsakyti į kai kuriuos ramybės nedavusius klausimus.
***
Astronomijoje neretai būna vienkartinių įvykių. Pavyzdžiui supernovos sprogimas: įvyko, baigėsi, ir nebepasikartos. Taip, bus kitų žvaigždžių ir kitų sprogimų, bet to paties nepakartosi dar sykį. O kartais ir kitų tokių pačių žvaigždžių nėra. Laivo kilio žvaigždyno eta - viena tokia žvaigždė. Unikali milžinė, labai arti savo gyvenimo pabaigos, pakankamai arti mūsų, kad galėtume visaip stėbėti. Prieš pusantro šimto metų ji net du dešimtmečius švytėjo gerokai ryškiau, nei įprastai, buvo antra ryškiausia žvaigždė nakties danguje... bet niekas negalėjo to užfiksuoti, nes dar nebuvo fotoaparatų. Atrodė, kad galimybė gauti detalesnės informacijos apie tą reiškinį yra prarasta negrįžtamai, bet 2010-ųjų metų pabaigoje paaiškėjo, jog yra ne taip. Aplink žvaigždę esančiame ūke atsirado šviesos aidas! Žybsnio metu išspinduliuota šviesa, atsispindėjusi nuo tankių dujų telkinių kitose ūko dalyse, dabar pasiekė Žemę. Aidas prabėgo per keletą metų, greičiau, nei pats originalus žybsnis, tačiau iš jo gauta informacija padėjo (ir dar padės) labai daug išsiaiškinti apie Laivo kilio etą ir bendrai apie žvaigždžių gyvenimo pabaigas.
***
Laivo kilio etos ūkas (Eta Carinae nebula) ir kiti pietų pusrutulio dangaus grožiai
Tęsiant kalbą apie Laivo kilio etą - štai taip atrodo visas ūkas. APOD puslapyje galite pamatyti ir įvairių objektų pavadinimus. Beje, nuotrauka nėra montažas! Ji tiesiog padaryta specialiu labai jautriu detektoriumi, kuris per ~20 sekundžių surinko pakankamai šviesos, kad matytųsi ir kelias, ir pietinis dangus netoli Europos pietinio teleskopo Čilėje.
***
Juodosios skylės, kurias žinome, būna dviejų rūšių - žvaigždinės masės (3-30 Saulės masių) ir supermasyvios (daugiau nei 100 tūkstančių Saulės masių). Tarpinės masės juodųjų skylių ieškoma jau keletą dešimtmečių, bet kol kas aptikti nepavyko. Būta ne vieno ir ne dviejų pranešimų, jog galbūt atrasta, bet vis paaiškėdavo, kad stebėjimus galima paaiškinti be tokių objektų egzistavimo. Dabar vėl sulaukėme tokio pranešimo. Teigiama, jog galaktikoje ESO 243-49 esančiame žvaigždžių spiečiuje švytintis hiperryškus rentgeno spindulių šaltinis (Hyperluminous X-ray source) yra 20 tūkstančių Saulės masių juodoji skylė. Daug kitų ryškių rentgeno spindulių šaltinių buvo paaiškinti kaip žvaigždinės masės juodosios skylės, bet atrodo, kad šito taip lengvai nepaaiškinsi. Ar tai tikrai vidutinės masės juodoji skylė? Kol kas atsakymo nėra, nors UniverseToday atrodo tuo įsitikinę. Ateitis parodys, kaip čia yra iš tiesų.
***
Kamuoliniai spiečiai - didžiausi žvaigždžių telkiniai, kurie dar nėra galaktikos, - visi yra panašaus dydžio, nuo šimto tūkstančių iki kelių milijonų Saulės masių. Kyla klausimas - kodėl? Kompiuterinės simuliacijos lyg ir atsako: todėl, kad mažesni neišgyveno formavimosi proceso. Dauguma kamuolinių spiečių susiformavo labai seniai, kai galaktikos aktyviai evoliucionavo, jose kūrėsi daug žvaigždžių, taip pat vyko dažni susiliejimai. Tokioje aplinkoje sparčiai (astronominiais mastais, ta prasme per milijonus metų, o ne milijardus) kisdavo gravitacinis laukas, kuris suardydavo mažesnius spiečius ir išsklaidydavo jų žvaigždes po galaktikas. Didieji spiečiai išliko ir yra matomi dar dabar.
***
Kai susilieja dvi nevienodo dydžio galaktikos, kartais būna sunku pamatyti mažesniąją. Ir dėl to, kad ji yra smarkiai sudarkoma bei ištempiama į potvynines uodegas, ir dėl to, kad būdama mažiau ryški nublanksta prieš didžiosios spindesį. Bet labai gerais teleskopais, ilgai stebint dangų, galima pamatyti ir šias blyškenas. Taip buvo padaryta dviejų nykštukinių galaktikų susiliejimo vietoje. Anksčiau buvo matoma tik ryškesnioji galaktika ir šiokios tokios mažesniosios liekanos ryškiosios galaktikos pakraščiuose. Bet dabar aptikta ir blyškesnė galaktika, nors iš jos jau likę visai nedaug - tik žvaigždžių juosta, kuri turbūt išnyks kitą kartą praskriedama pro didesniąją kompanjonę.
***
Štai ir viskas šiam kartui. Kaip visada - komentarai labai laukiami :)
Laiqualasse