Kelionė į Gruziją (III)
Trečia diena: kelionė į Mtskhetą, ekskursija po nacionalinio muziejaus aukso kambarį, senoji pirtis
Trečiadienį Raimundas turėjo vesti seminarą vienoj kompanijoj, kur dirba jo studentas. Na, bet studentas kaip tik turėjo išvykti į Taliną, tai Raimundas nusprendė, kad nėra tikslo ten eiti. Netikėtai turėjom laisvą dieną pasižvalgymui aplink. Marge ir Elen išskrido trečiadienio rytą.
Buvom sutarę su Irina susitikti 10 val. prie McDonald's. Pasivaikščiodami nusileidom nuo kalno, buvom kelios minutės prieš, bet ji mūsų jau laukė. Kiek nustebom, kad be mašinos, paaiškino, kad vyras išvažiavęs, o dukra užsiėmus, taigi, važinėsim autobusais. Autobusais tai autobusais, mes neišrankūs:) Svarbu, kad kartu yra kas gali perskaityti, kokia kryptim autobusas važiuoja, nes mes suprantam tik skaičius... Gruzija buvo viena tų šalių, kur jaučiausi kaip eilinis tūpas turistas, kur ne tik kad kalbos nesupranti, bet ir perskaityt nieko neina... Paskutinįkart taip jaučiausi Japonijoje...
Nuvažiuojam iki pagrindinės stoties, kur persėdam į kitą autobusą. Parodo mašinas, kurios skelbiasi, kad veža į Vladikaukazą ir kitas okupuotas teritorijas. Gruzinams ten laisvai keliauti negalima...
Iš esmės, būnant Tbilisyje karo pėdsakų nematyti, bet užtenka pakalbinti bet kurį gruziną, kad pajustum jų skausmą dėl okupuotų teritorijų... Irina yra ištikima prezidento ir buvusios vyriausybės šalininkė. Bet tai nestebina, nes iš esmės visur mieste matoma daugybė pasikeitimų, naujų pastatų, sutvarkytų parkų, galų gale, reformuota policija ir padidėjęs saugumas, ir visa tai priskiriama prezidento ir buvusios vyriausybės darbams. Kaip karčiai sakė Irina, Ivanišvilis kol kas tik sugebėjo paleist tūkstančius kalinių ir sumažint policijos patruliavimą, dėl ko mieste vakarais vėl pasidarė nesaugu. Jos nuomonę parėmė ir mus į oro uostą vežęs taksistas, kuris gal ir nėra toks stiprus prezidento šalininkas, bet buvusio saugumo pasigenda. Kaip jis sakė, seniau galėjo ramiai palikt savo taksi nerakintą ir daiktus viduj, o dabar jau ir magnetolas plėšia, ir apvagia. Mums pasirodė, kad policijos mieste visgi labai daug, vos ne ant kiekvieno kampo. Atpratę jau esam, Tartu gatvėse policijos beveik nematyti. Rodė mums ir naujai statytus policijos komisariatus, kurie visi stikliniai ir permatomi, pabrėžiantys, kad policija atvira ir skaidri. Gaila, taip ir nepavyko nė vieno komisariato nufotografuot, nes vis buvo tik kur pakeliui važiuojant.
Po nepilno pusvalandžio atvažiuojam į Mtskhetą. Gal ir gerai, kad važiuojam mikriuku, o ne mašina, o tai būčiau prašius sustot kas kelis šimtus metrų ir ėjus fotografuot atsiveriančių vaizdų į kalnus. Ypač įspūdingas buvo tiltas per upę.
Mtskheta visai neseniai renovuota, senajai Vyriausybei skyrus pinigų pakeisti namų stogai, o centre - sutvarkyti ir namų fasadai.
Irina tai pateikė kaip dar vieną senosios valdžios gerumo įrodymą. Ginčytis būtų sunku, atlikti darbai tikrai matos, miestelis jaukus ir gražus.
Pirmiausia einame apžiūrėti Svetitskhoveli katedros. Ją pamačius aišku, iš kur Švč. Trejybės katedros architektas sėmėsi įkvėpimo.
Svetitskhoveli katedra buvo pati svarbiausia Gruzijos ortodoksų šventovė. Dar ir dabar šalia yra pagrindinė Gruzijos arkivyskupo rezidencija. Katedra, kaip ir istorinis miesto centras, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pirmoji šventovė buvo pastatyta dar 4 amžiuje ir siejama su Šventąja Nino, kuri buvo pirmoji krikščionė misionierė Gruzijoje. Na, bet apie ją kiek vėliau. Pirmąją bažnyčią nuniokojo karai, ir 11 a. iškilo dabartinė, suprojektuota architekto Arsukidze. Pastatyta tvirtai, atlaikė ir vėlesnių amžių neramumus, ir žemės drebėjimus. Katedra įspūdinga, viduj dar išlikę kelios senosios freskos.
Joje palaidoti veik visi Gruzijos karaliai. Reik vaikščiojant atidžiai žiūrėt po kojom, kad neužliptum ant kokio kapo...
Šventovė išpuošta ikonomis, deja, didžioji jų dalis tėra kopijos, originalai saugomi muziejuose.
Katedra apjuosta tvirta gynybine siena, iš išorės kur kas panašiau į tvirtovę, nei į šventovę.
Katedros gynybinė siena, tolumoj ant kalno - Jvari bažnyčia ir vienuolynas
Varpinė
Šalia yra ir vienuolynas, prie įėjimo į jį įkastos į žemę daugybė amforų, kuriose, kaip paaiškino Irina, būdavo laikomas vynas. O gal ir tebelaikomas, nes kai kurios iš jų buvo uždengtos.
Tolumoj ant kalno matėsi Jvari bažnyčia su vienuolynu (6 a.), buvo nemažai taksistų, besisiūlančių ten nuvežt, na, bet tai irgi liko kitam kartui...
Pasivaikščiodami po miestelio centrą nuėjome iki Samtavro bažnyčios, skirtos Šventajai Nino (pastatyta 4 a.).
Šalia įsikūręs ir moterų vienuolynas. Atvykusi į Gruziją skleisti krikščionybės, Šv. Nino pirmąjį kryžių surišo iš vynuogienojų, todėl jo skersinio galai yra nulinkę žemyn. Toks kryžius simbolizuoja gruzinišką krikščionybę.
Pasakojama, kad Šv. Nino darė įvairius stebuklus ir atvertė karalienę Nana. Legenda pasakoja, kad karalius Mirian III nenorėjo išsižadėti pagonybės ir atkakliai meldės saviems dievams. Vieną kartą jis pasiklydo miškuose, ir kad ir kiek besimeldė saviems dievams, niekaip negalėjo rasti kelio. Galų gale, netekęs vilties, jis pasimeldė „Ninos Dievui“ ir greitai po to išjojo iš miško. Taigi, jis irgi atsivertė ir buvo apkrikštytas. 327-aisiais krikščionybė buvo paskelbta oficialia Gruzijos religija.
Šv. Nino skirtoje bažnytėlėje nebuvo galima fotografuoti. O gaila, tikrai buvo ką. Pataikėme į mišias, tikrai nuostabiai giedojo vienuolės. Nesvarbu, kad neina suprast nė žodžio, bet melodija ir įdėta emocija nuneša...
Šventoriuje prie vieno iš kapų buvo suklupę melstis maldininkai. Kaip paaiškino Irina, neseniai buvo paskelbtas šventuoju vienas iš kankinių, ir žmonės dabar eina melstis prie jo kapo ir atsineša saulėgražų aliejaus butelius (įprasto, iš parduotuvės), tikėdami, kad po maldų aliejus tampa stebuklingu.
Kaip supratau, Irina gana skeptiškai žiūri į panašius tikėjimus, na, bet kaip ji sakė, kiekvienam savo.
Dar kiek pasidairę aplink pasigavom mikriuką ir nuvažiavom į agrikultūros universitetą, kuriame veterinarijos katedrai vadovauja Irinos dukra Marika. Irina papasakojo, kad dar prieš pora metų tai buvo visiškai nugyventi pastatai, kuriuose net šildymas nebuvo įrengtas. Kacha Bendukidze, buvęs Gruzijos ekonomikos ministras, vėliau - Ekonomikos reformų ministras-koordinatorius, Gruzijos prezidento kanceliarijos vadovas, prieš keletą metų įkūrė Laisvąjį universitetą (kur mokė socialinių, ekonominių ir matematinių specialybių). Paskui sugalvojo apjungti į vieną agronomijos ir veterinarijos fakultetus ir miesto pakraštyje statyti kitą universitetą. Prezidentas Saakašvilis jį įkalbėjo ne statyt naują, o renovuot senus pastatus miesto pakraštyje, kuriuos perdavė jo nuosavybėn. Per pusantrų metų matosi, kad padirbėta, jau visai neblogai atrodo universitetas.
Aplinka dar nebaigta tvarkyti, dar kai kur ir patys pastatai nenudažyti, bet laboratorijos įrengtos pačios moderniausios, supirkta tyrimų technika. Irina pasakojo, kad prieš pora savaičių naujoji Vyriausybė sumastė nepratęst universitetui akreditacijos. Tikrintojai sugebėjo nerast veterinarijos klinikos (tikrai yra, savo akim matėm ir net galėjom stebėt, kaip šuniui operaciją daro), dar visokių smulkmenų (ne)rado. Studentai sukilo, ėjo protestuot prie Vyriausybės, susiorganizavo palaikymą iš pasaulio universitetuose dirbančių gruzinų profesorių. Taip sakant, sukėlė didelį tarptautinį šurmulį, o kadangi universitetas yra vienas moderniausių Gruzijoje, nors ir remiamas ir išlaikomas dabar jau opozicijos atstovo, panašu, kad taip lengvai neuždarys. Reiks po kiek laiko paklaust Irinos, kuo baigės ta istorija su akreditacija.
Mus pasitiko vienas iš universiteto darbuotojų, pavedžiojo po įvairias laboratorijas. Šiame universitete mokosi būsimieji biologai, chemikai, maisto technologai, vynininkystės ir vyndarystės specialistai, veterinarai, miškininkai, gyvūnų selekcininkai. Buvo labai įdomu pamatyt modernias laboratorijas.
Augalų selekcininkų laboratorija
Chemijos studentai daro bandymus
Biologijos laboratorija
Fizikų laboratorija
Būsimųjų kulinarų darbo vietos
Buvome ir veterinarijos klinikoje, rodė naujausią rentgeno aparatą ir kitą įrangą. Irinos dukra buvo užsiėmus, kaip tik operavo, tai su ja tik labai trumpai pasisveikinom ir atsisveikinom.
Marika operuoja
Po ekskursijos po universitetą nuėjome pavalgyti jų vietinėje valgykloje. Nustebino, kad maistą tiekia ne viena firma. Ten įsikūrę gal šešios skirtingos firmos, pas vienas vienoki patiekalai, pas kitas - kitokie. Galima rasti ir tradicinio maisto, ir greitų užkandžių. Kiekvienam pagal skonį ir kišenę:) Ten išties nebrangu, mums trims pietūs kainavo ~5 larius (~7,5 lt).
Beliašas. Nieko panašaus į tai, ką galima gauti Lietuvoje...
Dar priešpiet mus lydėjęs universiteto darbuotojas atsisveikino, tai kilo netikėta problema, kaip išeiti. Buvom kitame pastate, laukan išėjom, o į pagrindinį pastatą patekt neina - visur reikalingos magnetinės kortelės. Prie vienų šoninių durų radom rūkančius darbuotojus, iš pradžių lyg ir pasiuntė pasivaikščiot aplink, paskui visgi nusprendė mus palydėt per visas užkardas ir išleido laukan.
Prie pat universiteto durų atvažiuoja autobusas, vežantis į pagrindinę miesto stotį, patogu. Iš stoties nusprendėme važiuoti metro, kad būtume išbandę visą viešąjį transportą Tbilisyje. Nelaukėme modernesnio traukinio, gerai ir senas, bile veža:)
Metro gana giliai po žeme, čia - maždaug pusiaukelė į viršų
Pavažiavom tris stoteles iki jau žinomos Laisvės aikštės. Visai šalia jos įsikūręs nacionalinis muziejus - kitas mūsų lankymo objektas.
Viso muziejaus neapžiūrėjome, apsiribojome tik vadinamuoju aukso kambariu. Irina paėmė mums trims gidę, kuri gerą valandą pasakojo apie eksponatus. Išties įspūdinga. Fotografuot neleido, bet kai kurie dirbiniai vis dar stovi prieš akis. Gruzinai buvo išvystę metalo plastikos meną. Šiame muziejuje saugomi bažnytinio meno pavyzdžiai nuo Gruzijos apkrikštijimo - 4 a. Buvo keletas dirbinių ir iš kiek ankstesnių laikų, bet didžiosios antikinių laikų darbų kolekcijos saugomos kituose muziejuose. Šiame muziejuje pagrinde surinktos ikonos ir procesiniai bei prie altorių buvę kryžiai, taip pat keliolika monstrancijų ir kitų apeiginių daiktų. Viskas puošta smulkiausiais raštais iškalinėtu auksu, lietiniais emalės medalionais, brangiaisiais akmenimis. Ankstyvieji bažnytinio meno pavyzdžiai puošti vynuogienojų ornamentais, kurie yra vyraujantys Gruzijoje, pabrėžiantys senas vynininkystės tradicijas. Bėgant amžiams kartu su užkariautojais atsiranda ir arabiškų, ir rytietiškų motyvų. 15-17 a. jie vadina tamsiuoju Gruzijos istorijos laikotarpiu, kai užkariautojai ėjo vieni po kitų ir nebeliko kam puoselėti auksakalystės meno. Ypač akivaizdus skirtumas meistriškume matosi kombinuotose ikonose, kurių vienos dalys kaltos kokiam 8 a., kitos - 13 a., dar kuri nors dalis 17 a. ar netgi 19 a.. Netgi mūsų nepatyrusiai akiai matės, kaip skirias detalumas ir darbo išbaigtumas, ir kad 17 a. auksakalystės pavyzdys gerokai atsilieka nuo 8 a. kūrinio. Tas pats ir su lietine emale. Ankstyvaisiais viduramžiais meistrai puikiai buvo įvaldę šį meną, paruošdami pagrindą iš ploniausių aukso juostelių, kartais, rodos, ne storesnių už plauką. Paskui į paruoštas ertmes pildavo skirtingų spalvų emalę ir išdegdavo, gaudami sudėtingus medalionus ir kitus kūrinius. Vėliau atsirado pieštinės emalės technika, ir senoji technika buvo visai išnykus iki pat ~1960 m., kai vienas muziejaus darbuotojas nusprendė atkurti senąją emalės degimo techniką. Jam pavyko, ir dabar ta technika tiek atpigus ir paplitus, kad visokių emalės dirbinių galima nusipirkti kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje.
Taigi, akys tiesiog raibo nuo aukso, vienas už kitą gražesnių metalo plastikos darbų, o galva jau po kokios trečios vitrinos sunkiai talpino visą gidės pateikiamą informaciją. Jei kas kada galvosit ten lankytis, būtinai imkit gidą, prie eksponatų jokių aprašymų nėra, o tik šiaip žiūrėt tikrai nebus įdomu, kas, kad gražu.
Aišku, turbūt nė nereikia sakyt, kad visų kelionių metu Irina nė už ką neleido mums mokėt. Raimundas bandė keliskart išsitraukt piniginę, nepavyko...
Po muziejaus dar pasivaikščiojom iki vienos pagrindinių gatvių, Irina mums parodė sendaikčių turgų ir paveikslų galeriją po atviru dangum - daugybę prekeivių, įsikūrusių parke prie pat gatvės.
Ten su ja atsisveikinom, dar padariau nuotrauką atminimui. Patys pasėdėjom parke ant suoliuko, nusprendėm, kad nėra nei noro, nei jėgų eit žiūrėt į paveikslus ir pasukom atgal į centrą.
Nusprendėm susirast paštą. Ėjom Shota Rustaveli gatve, viena pagrindinių Tbilisyje, atrodė, neturėtų būt labai sunki užduotis. Paėjus apie kilometrą paklausėm vienos suvenyrų pardavėjos, ta sako: „Paštas yra gatvės pradžioj“. Na ką, apsisukom ir ėjom atgal iki Laisvės aikštės... Netoli jos vienos merginos paklausėm, kur paštas, sako, va, gatvės gale pasuksit dešinėn ir rasit. Na, priėjom, pasukom - nėr. Klausiam kito praeivio. Tas pasidairė aplink ir sako: „Va ta gatve nusileisit žemyn ir tikrai rasit paštą“. Jau darėsi nejuokinga, tai paklausėm dar vieno žmogaus. Jis sako: „Paštas yra Rustaveli gatvėje už trijų kilometrų“. Susižvalgėm, nusprendėm, kad šįkart teks tradicijas sulaužyt ir neišsiųsim atvirukų, ir nuėjom vakarieniaut. Kažkaip ir kitom dienom kiek vaikščiojau, pašto nesimatė... Paprastai tokios įstaigos išsiskiria iš kitų ir atpažįstamos net nesuprantant kalbos. O gruzinai, panašu, labai mieli, draugiški, ir baisiai nori padėt... Ir na niekaip negali pasakyt, kad nežino... Po visos dienos vaikščiojimo tie papildomi pora km jau buvo truputį virš jėgų. Na, bet bent jau namai palei gatvę tikrai gražūs:)
Žmonės irgi gražūs:)
Prieš eidami vakarieniaut dar nusprendėm apsirūpinti gruzinišku vynu ir arbata. Užėjom į vieną iš parduotuvėlių, aš išsitraukiau savo lapuką su Rasos rekomenduotomis vynuogių rūšimis ir gamintojais, ir ėmėm rinktis. Pardavėja buvo maloni, padėjo išsirinkt ir vyną, ir konjaką, ir arbatą. Beje, tos rūšies arbatą mačiau pardavinėjant ir Estijoj, žinosiu dabar, kad tikrai verta pirkti:)
Beeinant atpažinau restoraną, kuriame pirmadienį vakarieniavom. Pasiūliau vėl ten užeiti, man ten patiko. Šįkart išsirinkau vištienos sriubą ir man labai patikusius apkeptus šampinjonus su gruzinišku sūriu. Raimundas pasirinko gruzinišką šašlyką. Kol sulaukėm vakarienės ir pavalgėm, kiek atsipūtėm.
Aš labai norėjau išbandyti sieros pirtis, nors ir įtariau, kad grynųjų po vyno nusipirkimo liko mažokai... Vistiek nuėjom į vieną iš senųjų pirčių pasiteiraut, ką gali pasiūlyti už turimus 25 larius.
Raimundas buvo nusprendęs, kad jis tai nenori eit, palauks. Draugiška mergina pradžiai pasiūlė kaip turistams: atskiras kambarys dviems, masažas, nušveitimas, nupylimai vandeniu ir kt. geri dalykai, tik už juokingus 80 larių. Gal ir nebūtų baisinė suma (~120 lt), bet kad nėr tiek kišenėj, nėr... O nuovargį nuplaut ir pamatyt, kuo čia tos pirtys ypatingos, vis tiek norisi. Galų gale pasiūlė mums eiti į bendrą pirtį. Raimundui - 3 lariai, man - 2 lariai. Dar po larį sumokėjom už rankšluosčio nuomą, aš iškart susimokėjau už odos šveitimą 5 larius, ir Raimundui daviau 5, nes moterys sakė, kad ir jam tiek šveitimas kainuos. Nulipom laiptais žemyn ir kiekvienas patraukėm į „savo“ pusę. Susitikom po pusvalandžio su ganėtinai skirtingais įspūdžiais:) Raimundui visai patiko, atsigavo, sakė, ir nušveitė, ir vandeniu nupylė, ir tapkes iškart gavo. Buvo ir nedidelis baseinėlis šalia dušų, ir pirtelė. Moterų pusėj radau tik kokius 10 dušų bendroj patalpoj, už nedidelės sienelės - tualetas-skylė, palei sieną - vienas akmeninis gultas šveičiamosioms. Tapkių pasidairius nepamačiau, pasiūlyt nieks nepasiūlė, kur jos sudėtos pamačiau tik išeidama. Nutrynė su kažkokiom priemonėm sena pavargusio ir atsainaus veido moteris, maniau, be odos liksiu:) Po dušu teko nusipraust pačiai. Vnž, bent jau bendra pirtis - nieko ypatingo, gal kitą kartą pasiimsim spec. numerį su masažais ir kitais gerais dalykais:) Juokavau, kad nesuprantu, kodėl manoma, kad moteris turi masažuot ir šveist moterys, o vyrus - vyrai. Na ir kas čia natūralaus, a?.. Aš mielai būčiau apsikeitus „šveitikais“:) Tokią surukusią moteriškę nebaisu prie savo vyro prileist:D Beje, kai Raimundas nuėjo į vyrų pusę, iš jo pradžiai už odos šveitimą paprašė 10 larių. Speciali kaina, kaip užsieniečiui:) Nežinojo tie vyrai, kad moterys jau tikrąją kainą išdavė. Be to, jis ir teturėjo 5 larius, tai kai pasakė, kad arba 5, arba išvis apsieis, šveitikas padūsavęs sutiko...:)
Šiaip ar taip, iš pirties išėjom abu atsigavę, pasigavom taksi ir grįžom viešbutin pakuotis ir bent kiek pamiegot prieš kelionę namo. Keltis reikėjo 5...