Kelionė į Gruziją (II)
Antra diena: pasižvalgymas po Tbilisį ir susitikimas ambasadoje
Trečiadienį galim kiek pamiegot, nes anglų kalbos testas būsimiems Erasmus studentams numatytas nuo 11 val. Galėjom ten ir neiti, bet pažadėjau Elen, kad nufotografuosiu. Testas buvo organizuotas vienam didžiausių valstybinių universitetų, susirinko apie 20 studentų.
Ilgai neužtrunkam, padarau keliolika nuotraukų ir išvažiuojam pasižvalgyt po miestą. Pasigaunam taksi ir pirmiausia nuvažiuojam prie didžiausios šiais laikais statytos bažnyčios Europoje - Švč. Trejybės katedros.
Katedra nuo vartų pusės
Katedra iš šono
Vartai ir varpinė
Ji pastatyta ant kalvos, iškilus aukštai virš miesto, iš visur matoma. Ši katedra yra trečia aukščiausia rytų ortodoksų katedra pasaulyje. Katedra statyta 1995-2004 metais, bet dar ir dabar ne viskas baigta. Ji ir taip didžiulė, o dar du aukštai po žeme, kur irgi įrengtos salės, keli altoriai.
Viena šoninė koplyčia dar tik puošiama freskomis. Su dailininkų leidimu užsikabarojau ant pastolių ir nufotografavau iš arti. Buvo labai įdomu stebėti jų darbą, kad linijos būtų tiesios, ranką paremia ant specialios lazdelės su bumbulu gale.
Pagrindinėje katedros ervėje akys raibsta nuo viena už kita gražesnių ikonų.
Yra ir sostas patriarchui.
Išties įspūdingas statinys. Pasakojo, kad šios katedros statybą finansavo keli Gruzijos oligarchai. Na, tikrai gerai įsiamžino:)
Nuo katedros pasivaikščiodami leidžiamės nuo kalno žemyn. Šventovė pastatyta kairiajame Mt'k'vari upės krante, einant žemyn atsiveria puikus vaizdas į dešinį krantą ir ant kalno esančius pilies griuvėsius.
Tiesiai iki pilies kelia kabinomis. Nusprendžiam, kad likę per mažai laiko, kad galėtume apžiūrėti. Vėliau sužinom, kad pilies griuvėsiuose įkurtas botanikos parkas, na, bet šįkart nepamatėm... Buvom pakilę vakare, bet jau nebedirbo.
Nusprendžiam pasižvalgyti po senamiestį. Gražu, neblogai sutvarkytas. Matosi daug naujų statybų. Beje, nemažai statybų sustoję, pasikeitus valdžiai daliai projektų nutrauktas finansavimas. Saakašvilio valdymo metu ir palaiminus senajai vyriausybei, Tbilisyje pastatytti keletas modernios architektūros pastatų, įskaitant ir pačią prezidento rezidenciją. Įkurtas didžiulis Europos parkas (vis dar tvarkomas), iš jo į senamiestį galima patekti puikiu italų architekto Michel De Lucchi ir prancūzų apšvietimo dizainerio Philippe Martinaud suprojektuotu tiltu, iš tos aikštės kelia kabinomis į pilį ant kalno kitame upės krante.
Greta vis dar statomi du “vamzdžiai” - meno galerija ir teatras. Virš jų matosi prezidentūra.
Kai į valdžią atėjo Ivanišvilis, jis grasinosi, kad nugriaus tą tiltą, mat pernelyg modernus ir nedera prie senamiesčio...
Žmonės užprotestavo, sakė, gali tada pirma savo rezidenciją nusigriaut, kuri irgi modernios architektūros, iš stiklo, ir pastatyta priešingame upės krante ant kalno, beveik priešais prezidento rūmus.
Ivanišvilio rezidencija
Senamiestyje šalia griūvančio bokšto, kuriame įsikūręs teatras, randame jaukų restoranėlį.
Užsakyto maisto tenka laukti gana ilgai, Raimundas jau ima žvilgčiot į laikrodį, nes nuo 4 turi vesti dar vieną seminarą Kaukazo universitete. Ėmėme abu po kompleksą, tai įvairaus gruziniško maisto paragavom. Užsakius atėjo padavėja, sako, kad vieno “blablabla” nebeturi, gal gali pasiūlyti kitą “blablabla”. O mums nė vienas pavadinimas nieko nesako, sakom, gerai, tinka, vis tiek nežinom, ką gausim:) Belaukdama kiek pafotografavau pro kavinės langus matomus žmones. Vis užsiėmimas:)
Trys kartos
Maisto atnešė gana daug, bet suvalgomą kiekį. Viskas buvo labai skanu:)
Pavalgę susiradom taksi ir grįžom viešbutin. Raimundas susirinko daiktus seminarui, aš pabandžiau prisiskambint Gruzijos lietuvų bendruomenės pirmininkei. Gavau kontaktą iš vienos moters per alumnių vakarienę, bet, matyt, netiksliai prisiminė. Žinojau tik vardą - Zina - ir tai, kad ji kardiologė, praktikuojanti namuos. Paprašiau paieškot kontaktų viešbučio darbuotojos. Jai bebandant ką nors atkast, pagalvojau, kad geriau gal gaut Lietuvos ambasados Gruzijoje kontaktus. Ambasados paprastai žino apie bendruomenių lyderius. Surado man ambasados kontaktus, pasiskambinau - bingo, gavau telefoną. Deja, Zina buvo užsiėmus ir negalėjo susitikt, na, bet sutariau susitikt su ambasados darbuotoja Rasa, kuri yra viena iš aktyvių jaunesnės kartos atvykėlių.
Turėjau dar pora valandų laiko. Nusprendžiau pakilt funikulieriumi aukštyn iki televizijos bokšto. Televizijos bokštas pastatytas ant aukščiausios kalvos Mtatsminda, 719 metrų virš jūros lygio. Pats bokštas 274,5 m aukščio. Pasakojo, kad planuoja jo viršuje įkurt restoraną, panašiai kaip Vilniaus TV bokšte, bet kol kas, deja, į TV bokštą pakliūt negalima.
Vaizdas nuo kalvos
Tiems, kam aukščiausios Tbilisio kalvos ir nuo jos atsiveriančių vaizdų per mažai, netolies pastatytas apžvalgos ratas, pakeliantis dar 80 metrų į viršų.
Šįkart neišbandžiau, neliko laiko... Ant kalvos įkurtas pramogų parkas. Kadangi buvau dieną, dar ne visi atrakcionai veikė. Kiek besižvalgiau nuo kalno, patogaus nusileidimo žemyn pėstute nemačiau. Tik maždaug nuo vidurio buvo laiptai. Kiek pasigailėjau, kad neatsivežiau kalninių batų, na, gal kitą kartą:) Šiek tiek pasivaikščiojau po parką.
“Griūvančių” namų neužėjau, o perėjus į kitą kalvos pusę radau autobusus. Sumasčiau, kad vėl leistis funikulierium žemyn ne taip įdomu, geriau pasivažinėsiu autobusu. Išsiaiškinau, kuris autobusas atveš iki jau žinomo McDonald's “mūsų” kalno apačioj. Kiek netikėta buvo, kad autobuso maršrutas driekiasi kita kalvos puse ir kol atvežė į centrą, užtruko apie pusvalandį. Na, bet vaizdai atpirko viską. Pakeliui pastebėjau, kad kiekviena autobuso stotelė turi savo unikalų numerį, galima pasiųst SMS ir sužinot tvarkaraštį. Arba tiesiog su savo mobiliuoju nuskaityt grafinį QR kodą. Centre visose stotelėse pakabintos elektroninės informacinės lentos.
Ambasada dirba iki 6, centre buvau kiek prieš pusę šešių. Laiko nedaug, o dar prasidėję kamščiai... Pasigavau taksi, susiderėjau dėl kainos, spėjom nuvažiuot 10 min prieš darbo pabaigą, nors taksi dar gerokai pasisukiojo aplink, nes ambasada kiek toliau nuo gatvės, kiemuose. Apsauginių būdelėje sėdėjus apsauga pasakė, kad ambasada jau nebedirba. Na, bet išėjo lietuvis policininkas, pasakė, kad Rasa dar neišėjus, ir vistik susitikom. Pasiplepėjom nepilną valandą, buvo įdomu sužinot, kuo ir kaip gyvena Gruzijos lietuviai. Rasa ištekėjus už karininko, Tbilisyje gyvena jau septinti metai. Sakė, jai Gruzija tinka ir patinka. Išsiaiškinau, kokį vyną verta vežtis namo:)
Į viešbutį grįžau gerokai greičiau nei maniau, gatvės jau buvo ištuštėję. Paskambino Aleksandras, mus lydėjęs gruzinas, dabar studijuojantis Tartu, pasiūlė eit po naktinį miestą pasidairyt. Aišku, iškart sutikom, su vietiniu gidu vaikščiot įdomiau:)
Kadangi buvom penkiese, tai teko dviem taksi atvažiuoti iki pagrindinės Laisvės aikštės. Jos centre ant aukštos kolonos pastatyta auksinė Šv. Jurgio skulptūra.
Nuo aikštės pasivaikščiodami pasukom į senamiestį. Viename kvartale yra įsikūrus katalikų bažnyčia, armėnų maldos namai, sinagoga, mečetė ir gruzinų bažnyčia. Taikiai visi sugyvena jau keletą amžių. Pakeliui mums jas visas ir parodė. Gaila, kad armėnų bažnyčia šiuo metu nebeveikia ir todėl nebuvo apšviesta... Sakė, armėnų bendruomenė kažko tarpusavy nepasidalino ir todėl teko uždaryt bažnyčią.
Katalikų bažnyčia
Armėnų bažnyčia
Sinagoga
Mečetė
Gruzinų bažnyčia
Pakeliui Marge pamatė vieną ankstesnės kelionės metu jai patikusią kavinę, kadangi buvo jau 8 vakaro, po neilgų diskusijų nuėjome pavakarieniaut. Aš užsisakiau cezario salotų ir mažą adžarišką chačiapūrį. Jis atrodo kaip akis:)
Gaminamas iš tešlos, kurios viduje sudedamas sūris, o baigiant kepti ant viršaus užleidžiamas kiaušinis. Aleksandras papasakojo, kad gavus šį patiekalą kol dar karštas viską, kas vidury, reikia išmaišyti. Bet nepapasakojo, kaip valgyti toliau, o kai atnešė, buvo išėjęs kalbėt telefonu. Nebuvau tikra, ar reiktų valgyti aplinkinę “bulką”, tai iš pradžių tik iš vidaus kiek atsignybdavau šakute. Laimei, grįžo Aleksandras ir paaiškino, kad “bulką” ne tik galima, bet ir reikia valgyti:) Ai, vis tiek viskas netilpo... Irgi labai skanus patiekalas. Ypatingą skonį jam duoda gruziniškas baltas sūris, keptas šiek tiek primenantis mūsų keptą varškės sūrį, tik rūgštesnis.
Pavalgę nusprendžiam pakilti kabinomis į kalną. Vaizdas pasakiškas, naktį visi pagrindiniai pastatai apšviesti.
Dar fotografuodama atkreipiau dėmesį, kad keistai tamsi yra prezidentūra, šviečia tik kupolas. Kitą dieną Irina papasakojo, kad naujoji Vyriausybė stipriai apkarpė lėšas prezidentui, uždraudė apšviest prezidentūrą (tipo, per brangu), perpus sumažino apsaugą, automobilius kortežui, netgi lėktuvą paliko tik vieną. Taigi, Vyriausybės pasikeitimas gali būti ir gerokai skausmingesnis nei pas mus.
Vienam kvartale stipriai jaučiasi sieros kvapas. Pasirodo, šalia yra senosios pirtys, kuriose naudojamas natūralus sieringas vanduo.
Nuo karšto vandens versmių ir prasidėjo Tbilisio kūrimasis, netgi pats pavadinimas reiškia “šilta vieta”. Legenda pasakoja, kad karalius Vakhtang Gorgasali (447-502) medžiojo miškingoje vietovėje su savo sakalu. Sakalas pagavo fazaną, bet abu paukščiai įkrito į karšto vandens šaltinį ir žuvo. Karalius labai nustebo atradęs karštas versmes ir nusprendė ten įkurti miestą. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad gyvenvietės ten būta ir anksčiau, matyt, karalius Vakhtang ją išplėtė. Jo sūnus Dachi, paklusdamas tėvo valiai, perkėlė sostinę iš netoliese buvusios Mtskhetos į Tbilisį. Jis pastatė ir miestą juosusią gynybinę sieną. Nuo 6 amžiaus miestas suklesti.
Pasivaikščiodami praeinam atkastą miesto sienos dalį.
Ten seniau buvo viena pagrindinių gatvių į centrą, dabar pusė jos uždaryta, palikus tik vienos krypties eismą. Todėl į oro uostą mus vežė gerokai per aplinkui... Na, bet įdomu apžiūrėt senosios miesto sienos liekanas. Viešbutin grįžtam jau po vidurnakčio. Reikia pailsėt, nes laukia dar viena intensyvi diena.