Vilniečiai su kirviais
Pirmajame seniausio Vilniaus miesto žemėlapio (tiksliau - panoramos) plane regimos dvi vilniečių poros - kilmingieji ir nekilmingieji, yra viena žaviausių šio kūrinio detalių.
Kalbame apie 1581 m. Vilniaus vaizdą iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso Civitates orbis terrarum.
Ypač įspūdinga yra dviejų gestikuliuojančių vyriškių (tų nekilmingųjų) porelė dešinėje. Jeigu aristokratai nupiešti gana schematiškai, kaip ikonos ar kuo tikriausi sarmatiškojo portreto protagonistai (barzdotas ponas su antspaudu dešiniau - tikras pasipūtėlis - ar nebus jis koks Vilniaus vaivada? Aptariamu metu - 1565-1584 m. juo buvo Rudasis), tai kirviais ginkluoti mužikai - kuo tiksliausias gyvumo įsikūnijimas! Matyt žemesnis socialinis statusas nevertė piešusio juos dailininko taip įsipareigoti ir įsitempti (panašiai ikonose antraeiliai personažai tapomi kur kas laisviau)...
Bet ne apie tai.
Du lyg besivaidijantys vyrai (vieno kirvis dar už juostos), kitas, vos ne rodantis "fuck'ą" kairiąja, o dešiniąja stipriai gniaužiantis kirvakotį, yra tiesioginė Vilniaus plano legendos (literatūrinio aprašo) iliustracija: ten daug kalbama apie vergiškos prigimties dykūnus, girtuoklius, mušeikas, "tikrus vergus" [Lietuva žemėlapiuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, p. 208.].
Kita vertus, tuose kirviuose galima įžvelgti ir religinį, ikikrikščioniškąjį aspektą.
Štai 1711-1773 m. Vilniaus jėzuitų pastoracinės veiklos dienoraštyje taip rašoma apie sostinės apylinkėse (konkrečiai - Turgeliuose) gyvybingą tradiciją:
"Kitoje vietoje, prie upės Jodzia, miškuose, vidutinio aukščio kalnelyje rytojaus dieną po Šv. Petro šventės vykdavo didžiulis žmonių susirinkimas, vadinamas 'Wialnio Turgialis'; kitaip tas susirinkimas vadinosi 'Žaysle'. Jų metu bendrai abiejų lyčių liaudis su dideliu prietaringumu atsidėdavo girtuokliavimui, kuris tęsdavosi ištisą dieną ir dvi naktis. Tuo tarpu visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žudynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos, pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės. Kad tie kruvini, neprotingi, iš pagonybės išlikę žaidimai nebūtų rengiami, daugiau kaip 100 žmonių buvo atgrasinti pokalbiais bažnyčioje ir kaimuose, o per išpažintis paskatinti pažadėti, kad jų daugiau nebelankys". [J.Lebedys, Lietuvių kalba 17-18 a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, p. 211.]
Atkreipti dėmesį verta jau vien į tai, kad plane veiksmas taip pat rutuliojasi ant vietinio "velnio kalno" - Pamėnkalnio.
Sakyti, kad jėzuitai įveikė šį gražų senovinį paprotį - kapotis kirviais, būtų ne visai tikslu. Tačiau jų dėka tradicija prarado sakralinį pobūdį (be jokių ten mysterium tremendum) ir tapo paprastomis kaponėmis...
Kalbame apie 1581 m. Vilniaus vaizdą iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso Civitates orbis terrarum.
Ypač įspūdinga yra dviejų gestikuliuojančių vyriškių (tų nekilmingųjų) porelė dešinėje. Jeigu aristokratai nupiešti gana schematiškai, kaip ikonos ar kuo tikriausi sarmatiškojo portreto protagonistai (barzdotas ponas su antspaudu dešiniau - tikras pasipūtėlis - ar nebus jis koks Vilniaus vaivada? Aptariamu metu - 1565-1584 m. juo buvo Rudasis), tai kirviais ginkluoti mužikai - kuo tiksliausias gyvumo įsikūnijimas! Matyt žemesnis socialinis statusas nevertė piešusio juos dailininko taip įsipareigoti ir įsitempti (panašiai ikonose antraeiliai personažai tapomi kur kas laisviau)...
Bet ne apie tai.
Du lyg besivaidijantys vyrai (vieno kirvis dar už juostos), kitas, vos ne rodantis "fuck'ą" kairiąja, o dešiniąja stipriai gniaužiantis kirvakotį, yra tiesioginė Vilniaus plano legendos (literatūrinio aprašo) iliustracija: ten daug kalbama apie vergiškos prigimties dykūnus, girtuoklius, mušeikas, "tikrus vergus" [Lietuva žemėlapiuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, p. 208.].
Kita vertus, tuose kirviuose galima įžvelgti ir religinį, ikikrikščioniškąjį aspektą.
Štai 1711-1773 m. Vilniaus jėzuitų pastoracinės veiklos dienoraštyje taip rašoma apie sostinės apylinkėse (konkrečiai - Turgeliuose) gyvybingą tradiciją:
"Kitoje vietoje, prie upės Jodzia, miškuose, vidutinio aukščio kalnelyje rytojaus dieną po Šv. Petro šventės vykdavo didžiulis žmonių susirinkimas, vadinamas 'Wialnio Turgialis'; kitaip tas susirinkimas vadinosi 'Žaysle'. Jų metu bendrai abiejų lyčių liaudis su dideliu prietaringumu atsidėdavo girtuokliavimui, kuris tęsdavosi ištisą dieną ir dvi naktis. Tuo tarpu visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žudynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos, pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės. Kad tie kruvini, neprotingi, iš pagonybės išlikę žaidimai nebūtų rengiami, daugiau kaip 100 žmonių buvo atgrasinti pokalbiais bažnyčioje ir kaimuose, o per išpažintis paskatinti pažadėti, kad jų daugiau nebelankys". [J.Lebedys, Lietuvių kalba 17-18 a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, p. 211.]
Atkreipti dėmesį verta jau vien į tai, kad plane veiksmas taip pat rutuliojasi ant vietinio "velnio kalno" - Pamėnkalnio.
Sakyti, kad jėzuitai įveikė šį gražų senovinį paprotį - kapotis kirviais, būtų ne visai tikslu. Tačiau jų dėka tradicija prarado sakralinį pobūdį (be jokių ten mysterium tremendum) ir tapo paprastomis kaponėmis...