Heraldinis Jokūbo ir Pilypo simbolizmas
Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios interjeras (1763-1765 m.). Architektūrinio ir skulptūrinio dekoro autoriai - Joachimas Herdegenas (apie 1727-1765) ir Josephas Hedelis (miręs po 1766 m.)
Po to, kai Vladas Drėma gotikinėje Šv. Onos bažnyčioje, tiksliau - jos pagrindiniame fasade, įžiūrėjo ir išryškino įpieštą heraldinę figūrą - Gediminaičių stulpus, tokį veiksmą galima atlikti su bet kuria vėlesne Vilniaus šventove.
1) Tokį pretekstą suteikia dailės istorikas;
2) Tokį postūmį sukuria minėtasis architektūros objektas.
Paimkime pavyzdžiu, kad iš Lukiškių Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, kurios pagrindiniame fasade (tame, atsuktame į urbis et orbis - Sostinę apskritai ir Katedrą konkrečiai) yra įrašytas lygiai toks pats heraldinis ženklas - Gediminaičių stulpai. Tai neturėtų gluminti, nes analogiška fasado kompozicijos sprendimo galimybė yra įmanoma bet kuriame dvibokščiame fasade nuo gotikos iki klasicizmo. (Šioje vietoje tegalima svarstyti: kas atsirado anksčiau - toks fasadas ar heraldinė figūra?).
Bažnyčios fasadas. 1 statymo etapas - 1718 m. (architektas - Daukševičius), 2 - 1727-1737 m. (architektas Abrahamas Antuanas Genu). Dviejuose bažnyčios bokštuose esama ir sakralaus simbolizmo - koks, jeigu ne dvibokštis, gali būti dviems šventiesiems dedikuotos bažnyčios fasadas?
Įdomu ir charakteringa (taip - charakteringa, nes tai padaryta tipiškai barokiškai - su stipriu ir galingu apgaulės užtaisu) yra tai, kad bažnyčios plane galima pamatyti ir kitą, ne menkesnę valstybinio lygio heraldinę figūrą - Jogailaičių kryžių, išgautą storose šoninėse sienose įrengus dvi priešingų nišų poras (o jose altorius).
Bažnyčios planas
Bet grįžkime vėl prie Gediminaičių. Tai verčia pati aplinka, nes saulėtą dieną patekus į tamsoką bažnyčios vidų (beje, rytinių pamaldų metu ir Aukojimo liturgijos metu ten ypač dažnai ir būtent link presbiterijos veržiasi saulės spinduliai), akys savaime atsiremia į didįjį altorių, kuriame ritmiškai pasikartoja Stulpų motyvas. Beje, šiame pasikartojime esama ir tam tikros dviprasmybės - ištempta niša su Apvaizdos akimi savo kūniškai sultingu pavidalu primena Lingamą. Ach, tas valiūkiškas barokas!
Didysis altorius
Konspirofobams (tokiu yra ir šių eilučių autorius) - tiems, kurie nenori matyti jokių ženklų ir įtarinėti jokių sąmokslo teorijų šioje ašarų padangėje, tereikėtų pakelti galvą, barokiškai užversti akis (a la Bernini) ir triumfo arkoje (toje atraminėje konstrukcijoje, kuri ne tik atlantiškai laiko cilindrinio skliauto - it Dangaus, svorį, bet ir atskiria sacrum erdvę nuo profanum) pamatyti du fundatorių - Chreptavičių ir Gosievskių herbus.
Chreptavičių ir Gosievskių herbai triumfo arkoje
Kairėje - Chreptavičių Odrowąż (balta strėlė ant pasaginės formos) - nes 1642 metais Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius fundavo mūrinę bažnyčią ir vienuolyną, dešinėje - Gosievskių Ślepowron (varnas ant pasagos), nes 1649 metais į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas-Gosievskis iš Rusijos atgabeno Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdą. Tad visos tos barokinės arkos, kurias akis regi žvelgdama į didįjį ar šoninius altorius, aukštai ir žemai, galima laikyti ne tik architektūrines konstrukcijomis savaime, bet ir pasikartojančiais heraldiniais ženklais, amžinančiais Bažnyčios geradarių atminimą...
Nišos su altoriais sienoje
Gediminaičių stulpai