Artūras Bartelis ir Ponas Eugenijus
Artur Bartels, "Pan Eugeniusz (Szkicy obyczajowe)", iš: "Album de Wilna", 6 Serie, No.4, Paris: imp. Lemercier, [1858 m.]
Originali Bartelio (1818-1885) pavardės transkripcija - Bartels arba Barthels (tai vokiška pavardė, šios giminės šaknis galima aptikti Pomeranijoje). Lietuviškoje terminijoje kartais sakoma "Bartelsas", o meiliai skambantis Bartelis galbūt yra ne kieno nors kito, tačiau šio asmens globėjų - grafų Tiškevičių "produktas". Bent jau Mykolas Tiškevičius į savo Biržų dvaro valdytoją kreipdavosi Kochany Bartelku.
Tačiau kalba ne apie tai.
Bartelis - vienas populiaresnių dailininkų Lietuvos kultūroje XIX amžiaus viduryje, tarpsukiliminiu laikotarpiu savo žinomumą pelnęs typy litewskie - "lietuviškų tipų" vaizdavimu (beje tokią koncepciją, kaip dabar pasakytume, jam pakuždėjo artimas draugas ir tolimas giminaitis - Konstantinas Tiškevičius).
Bartelis piešė valstiečius, žydus, valkatas, moteris ir kareivius. Visa tai šiek tiek priminė Honoré Daumier, Wilhelmą Buschą ir kitus to paties meto garsiuosius dailininkus (kai kuriuos jų galime vadinti tiesiog satyrikais ar karikatūristais - bet tai bus ir per siaura, ir netikslu).
Bartelio "arkliukas" buvo aristokratai. Jis pats kilo iš šio luomo (manoma, jog buvo nesantuokinis kunigaikščio Leono Jeronimo Radvilos sūnus). Bajorus ir didikus jis ypač aštriai ir kibiai ironizavo. Čia jis buvo tikrai kietas. Būtent šlėktiškoji Lenkijos ir Lietuvos visuomenė, gyvenusi buvusios Respublikos prisiminimų ir modernių iššūkių kontekste, užfiksuota "auksinėje" Bartelio serijoje, kurią Paryžiuje "Vilniaus albume" (6 serija) 1858 metais išspausdino Jonas Kazimieras Vilčinskis.
Ypač įspūdingas šios "Papročių eskizų" (Szkice obyczajowe) trilogijos ciklas - tai "Ponas Eugenijus". Taip, taip - pavadinimas kalba apie tai, jog garsioji Adomo Mickevičiaus poema buvo šiokiu-tokiu akstinu.
Trumpa siužetinė intriga yra tokia: pinigus Varšuvoje iššvaistęs baue monde'o atstovas ponaitis Eugenijus nusprendžia išvažiuoti pas savo dėdę į Lietuvos (tai yra - buvusios Didžiosios Kunigaikštystės, nes veiksmas gali vykti ir paties Bartelio gyventose tuometinėse ir Minsko, ir Vilniaus gubernijose) provincijos dvarą.
Šiame rinkinyje, pasakojančiame jauno salonų liūto karjerą Lietuvos kaime, Bartelis kaip niekada buvo elegantiškas ir šmaikštus, kaligrafiškos linijos pagalba papasakojęs istoriją (kurioje įdomu net detalės - kostiumai, baldai, apyvokos daiktai) ir atspindėjęs epochos dvasią, žmonių tipą (dėl ko jį K.Tiškevičius ir vadindavo "talentinguoju ir sąmojinguoju").
Eugenijaus išvykimas į Lietuvą (Varšuvoje visiems prisigyrė, kad nuobodulio genamas traukia į užsienius) ir dėdės - Pono Pakamario priėmimas.
Bendravimas su Pakamario šeima.
Dalykinis pokalbis tarp dėdės ir jaunuolio. Dėdulė, aišku, protino plevėsą, aiškindamas gyvenimo tiesas.
Eugenijaus gyvenimas dėdės šeimoje.
Sekmadieninė išvyka į bažnyčią. Ten Eugenijus "lornetavo" į publiką.
Ponaitis bandė užmegzti santykius su vietine fauna. Pavyzdžiui, klausė vietos klebono, kaip laikosi Ponas Dievas.
Dėdės vaikai išvažiavo į mokslus, o Eugenijus, kankinamas nuobodulio (kaip be jo XIX-ajame amžiuje?) ėmėsi visokių veiklų. Net daržą, vargšas, kasė.
Galop dėdulė suteikė Eugenijui dvarelį.
Tame dvarelyje Eugenijui pritrūko bendravimo ir dėmesio - tai yra - meilės. Net naktimis pradėjo girdėti seniai girdėtą "Mon Eugene adore!".
Vaikinas pradėjo suprasti, kad jam reikia moters. Bet niekaip neišsirinko kandidatūros. Bedęs pirštu ponios Teisėjienės pusės, sušuko: "Moterie! Esi mana!".
Teisėjas niekaip neprileido svečio prie žmonos.
Meilės auka reziumavo, kad meilės paieškų metai Lietuvoje, prilygsta varšuvietiškai savaitei, ir kad kaime geriau būti dorybingam.
Tad nusprendė atsidėti ūkiui ir darbams, o kaip paguodą nusipirko papūgą, kalbančią: "Mon Eugene adore!". Ir vedė 42-iejų senę, atnešusią jam 150000 auksinų pajamų.
Visoje šioje istorijoje galima matyti ir paties Artūro Bartelio gyvenimiškų peripetijų - mat, vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleidęs Varšuvoje, būdamas arti trisdešimties (5-ojo dešimtmečio viduryje) jis atvyko į Lietuvą ir, palaikydamas ypač artimus santykius su Tiškevičiais, tapo jų (konkrečiai - Mykolo) dvarų tvarkytoju. Regis, kad pradžioje, iki 1862-ųjų, Bartelis gyveno Gorodoke (Астрашыцкі Гарадок, Gródek Ostroszycki tuometiniame Minsko paviete), o 1862-1868 m. - Biržuose, tiksliau - Astrave. Štai net Eugenijaus bendravimo abstinencijos priepuoliams antrina grafo Konstantino žodžiai apie Bartelį: "Niekas iš man žinomų piešėjų taip šauniai nepagauna ir neperteikia mūsų gyvenimo smulkmenų, kaip Bartelis. Be abejonės, tai didelis talentas, tik gaila, kad kuria tokiame užkampyje, kaip mūsiškė provincija" [R.Girškaitė, Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga, Vilnius, 2009, p.58.].
Galbūt net ir toje lieknoje Eugenijaus figūroje galima įžiūrėti paties Artūro bruožų (bent taip argumentuoti galima barzda, tankia ševeliūra ir giliai įsodintomis akimis)? Bet tai jau spėlionių ir tolimesnių tyrimų reikalas...