Arimas kolektyviniame sode
Arimas - kaip ir bet kuris žemės kultivavimo veiksmas yra ne tik iš archaikos atkeliavęs ir žmogaus egzistenciją nusakantis judesys. Arba tiksliau - tai ne tik paprastas dirvos rausimas, tai neabejotinai kultūros sferai priklausantis (nuo gražaus lotyniško žodžio cultura - "įdirbimas") užsiėmimas. Kitaip sakant - performansas, paklūstantis ciklinei laiko logikai, kartotinis ir niekuomet nesibaigiantis judesys.
Arimas yra senas ir tradicinis lietuvių liaudies performansas (tiesiog gyvenantis bendruomenės genuose, DNR ir raudonuosiuose kraujo kūneliuose). Viskas juk konceptualizuota dainos žodžiais:
Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergužėlė,
Atnešė pusryčius (du kartus kartoti).
Keičiasi žemės arimo įrankiai (arklai, plūgai, žagrės ir panašiai), kinta įrankius tempiantieji (jaučius kažkada iš po jungo išstūmė arkliai, šiuos - traktoriai ir, arba moterys), tačiau nesikeičia arimo įrankio jungiamas dviejų jėgų bendradarbiavimas - vienas traukia, kita stumia...
Arimo performansas visuomet vyksta kilpiniu (loop) principu - išari vieną vagą, tuomet sukiesi ir vėl ari kitą. Svarbiausia arklą tempiančio romumas ir jėga, o stumiančio - atidumas.
Pirmyn
Apsisukama
Atgal
Ir taip kol laukas (knyga, menas, auklėjamas) iškultivuojama (iki kito karto).
Tai, kad mano žodžiai nėra tušti skiedalai, galiu priminti bent du vaizdinius pavyzdžius - visų pirma, tautinio Atgimimo ikoną - Petro Rimšos Artoją (nuo 1907 metų tiražuota kompozicija, kurios nuotaikos - melancholiškai rambios arba audringai revoliucingos kito priklausomai nuo autoriaus nuotaikų bei laiko konjuktūros)(iš http://menas.lnb.lt/rimsaskulpt.htm):
Arba Ferdinando Ruščico "Žemė" (1898 m.)(http://culture.pl/pl/dzielo/ferdynand-ruszczyc-ziemia), kuri pati buvo užprogramuota šio regiono agrarinių-ūkinių, taipogi kultūrinių realijų ir visa tai, kaip kokią garbingą estafetę, it deglą perdavė ateities kartoms. Kultūros (ar knyginės, ar žemdirbinės) paskirtis juk ir yra atminties (asmeninės bei kolektyvinės) išsaugojimas...
Štai toks déjà vu arba tiesiog paramnezija. Ruščicas ir kolektyvinio sodo kaimynai:
Arimas yra senas ir tradicinis lietuvių liaudies performansas (tiesiog gyvenantis bendruomenės genuose, DNR ir raudonuosiuose kraujo kūneliuose). Viskas juk konceptualizuota dainos žodžiais:
Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergužėlė,
Atnešė pusryčius (du kartus kartoti).
Keičiasi žemės arimo įrankiai (arklai, plūgai, žagrės ir panašiai), kinta įrankius tempiantieji (jaučius kažkada iš po jungo išstūmė arkliai, šiuos - traktoriai ir, arba moterys), tačiau nesikeičia arimo įrankio jungiamas dviejų jėgų bendradarbiavimas - vienas traukia, kita stumia...
Arimo performansas visuomet vyksta kilpiniu (loop) principu - išari vieną vagą, tuomet sukiesi ir vėl ari kitą. Svarbiausia arklą tempiančio romumas ir jėga, o stumiančio - atidumas.
Pirmyn
Apsisukama
Atgal
Ir taip kol laukas (knyga, menas, auklėjamas) iškultivuojama (iki kito karto).
Tai, kad mano žodžiai nėra tušti skiedalai, galiu priminti bent du vaizdinius pavyzdžius - visų pirma, tautinio Atgimimo ikoną - Petro Rimšos Artoją (nuo 1907 metų tiražuota kompozicija, kurios nuotaikos - melancholiškai rambios arba audringai revoliucingos kito priklausomai nuo autoriaus nuotaikų bei laiko konjuktūros)(iš http://menas.lnb.lt/rimsaskulpt.htm):
Arba Ferdinando Ruščico "Žemė" (1898 m.)(http://culture.pl/pl/dzielo/ferdynand-ruszczyc-ziemia), kuri pati buvo užprogramuota šio regiono agrarinių-ūkinių, taipogi kultūrinių realijų ir visa tai, kaip kokią garbingą estafetę, it deglą perdavė ateities kartoms. Kultūros (ar knyginės, ar žemdirbinės) paskirtis juk ir yra atminties (asmeninės bei kolektyvinės) išsaugojimas...
Štai toks déjà vu arba tiesiog paramnezija. Ruščicas ir kolektyvinio sodo kaimynai: