Tarp... - Tvirtovės gatvė Alytuje
Tvirtovės gatvė Alytuje turi šiokių tokių panašumų su Pylimo gatve Vilniuje. Ir ne vien dėl militaristinio skambesio. Nors galbūt tai ir nulėmė šią dviejų gatvių dvasinę giminystę. Pylimo gatvė Vilniuje susiformavo XIX amžiaus pradžioje, nugriovus miestą supusią gynybinę sieną. Tuo tarpu Tvirtovės gatvė Alytuje atsirado beveik šimtmečiu vėliau - devintajame-dešimtajame XIX-ojo amžiaus dešimtmečiais miestą pavertus imperijos pasienį saugojančia citadele. Būtent tuomet iš Kauno gatvės, vedusios į Antrąjį fortą, atsišakojo kelias link Trečiojo ir taip pat Artilerijos kareivinių.
Su vilniške Pylimo gatve alytiškę Tvirtovės giminiuoja būtent tarpinė padėtis, buvimas TARP senojo ir naujojo miestų.
Visą XX-ojo amžiaus pirmąją pusę Tvirtovės gatvė buvo ribinė - už jos prasidėjo miesto laukai ir rėžiai. Šis principas išliko ir mūsų dienomis. Kairėje (stovint veidu į Nemuno slėnį) - naujieji miesto rajonai, gimę kartu su sovietine industrializacija ir urbanistine raida, dešinėje - senasis Kriaušiaus kvartalas. Jo pobūdį, kaip sako pats pavadinimas, suteikė statūs Nemuno šlaitai ir per vidurį tekantis Upelis. Taip - Upelis, nes senieji alytiškiai pamena tik tokį pavadinimą. (Šioje vietoje reikia pastebėti, kad šaltiniuotame Nemuno slėnyje būta ne vieno upelio su, be jokios abejonės, iki mūsų neišlikusiais pavadinimais).
Tvirtovės gatvė simbolizuoja takoskyrą ne tik tarp skirtingų miestų - senojo ir spalvingo bei naujo ir standartizuoto, bet ir dviejų bendruomenių - senųjų ir naujųjų alytiškiai. Senieji alytiškiai - tai iki septintojo dešimtmečio demografinio sprogimo mažo miestelio nuotaikomis gyvenusi visuomenė (aprašyta Jurgio Kunčino arba kad ir Kosto Poškaus - http://www.satenai.lt/2014/01/10/sveikas-senas-alytiski/), o naujieji - tai iš plačių Suvalkijos lygumų ir Dzūkijos smėlynų į buvusį kurortą, virtusį pramonės gigantu, ne iš gero gyvenimo (turbūt galima kalbėti apie kolektyvizacijos nulemtą antrąjį ar trečiąjį migracijos - tik vidinės, cunamį) susikėlę valstiečiai, komunistinės imperijos žlugimo dėka besitransformuojantys į bedarbystėje skęstančius liumpenus, ekonominius migrantus ar veiklius, apsukrius vietos verslininkus-valdininkus (kartais perskyros net nereikia dėti)...
1) Einant link Nemuno. Kairėje Tvirtovės gatvės pusėje matome "naująjį" Alytų", dešinėje - Kriaušių. Kairėje - Statybos trestas, kurio salėje šių eilučių autorius savo žalios ir antrosios bitlomanijos spindulių nutviekstos jaunystės laikais - apie kokius 92-93-uosius, aplankė pirmąjį savo "bitlišką" koncertą - grojo "Akiniai" (su hitu apie gatves: "Gatvės pilnos žmonių, su krepšiais ir bejų..."), daug žadanti tautinio bliuzo viltis - jaunasis Vilpišauskas ir psichodelinio roko atstovai "Flegma" (santūrūs kaip ir jų kolektyvo pavadinimas).
Toliau - 1-oji vidurinė (dabar Dzūkijos pagrindinė) mokykla.
2) Dar iki 2013 metų rudens dešinėje pusėje buvo medinių trobesių rajonukas (čia jau prasidėjo Kriaušius). Juos operatyviai ir labai staigiai, įsisavindami ir plaudami ES pinigus, nugriovė ir pradėjo žemės meno darbus. Kadras paimtas iš maps.google - kai dar darbai nebuvo pradėti. Abipus gatvės augantys kaštonai pasodinti dar "prie Smetonos". Tuomet Tvirtovės gatvė (kad ir 1939 m. Alytaus miesto plane) vadinta ne bet kaip, o Alėja.
3) Tipiškas Kriaušiaus (ir viso Alytaus) medinukas. Jau nugriautas nuo šio žemės paviršiaus.
Kriaušius visais laikais buvo pačiu spalvingiausiu ir proletariškiausiu miesto rajonu. Ypač geras rodiklis - mano istorijos mokytojas Pangonis - kriaušiškis per abiejų savo senelių liniją. Vienas jų buvo komunistas, slėpęs Sniečkų nuo lietuviško saugumo (labirintiškai klaidus Kriaušius buvo tam ypač parankus), kitas - karinės "Geležinio vilko" organizacijos narys - voldemarininkas. Ultranacionalistas, kaip sakytume dabar. 1934 m. "vilkai" bandė nuversti bendrą komunistų priešą - Tautos vadą.
Arba kad ir pasakojimas apie tokią -ienę iš Kriaušiaus. Jos bakūžėje veikė "taškas", kur būdavo galima ir nusipirkti, ir išgerti, o už sienos esančiame kambarėlyje seksualiai ištroškusius klientus aptarnaudavo -ienės duktė...
4) Kalkėmis balintas namas. Neišlikęs (vaizdas iš maps.google).
5) Nugriauta Kriaušiaus dalis. Giliau - į kloaką kišamas Upelis, dar toliau ir dešiniau turėtų būti centrinė turgavietė.
6) Laipteliai į neišlikusį kiemą.
7) Išpjautas sodas, dar likęs tulpynas ir katinas. Šis regisi lyg grįžęs į senuosius, neišlikusius savo namus.
8) Viena iš išlikusių bakūžių. Žinoma, kad jos yra ne architektūriniai šedevrai. Bet visgi - geros architektūros požymis (bent mano galva) yra puikus, organiškas "įsiklijavimas" į aplinką. Mediniai, kuklių formų statiniai tą tikrai turi! O kur dar vietinis koloritas, lokalinė atmosfera, toji cinamoninių parduotuvių dvasia, aprašyta Bruno Schulzo. Sakau tai neatsitiktinai, kadangi iki 1941-ųjų rugpjūčio didele Kriaušiaus populiacijos dalimi buvo žydai.
9) Kriaušiaus galukiemiai - žvelgiant nuo melioruojamo Upelio.
10) Koks pavasaris be šiltnamių ir šiltadaržių?
11) Kriaušiaus namas. Formatas - elementarusis, vidaus erdvė - kamerinė. O žmonės gyvendavo ir tilpdavo didelėmis šeimomis. Sakau tai iš asmeninės patirties - seneliai ir proseneliai gyveno labai panašaus formato pirkelėje Nemuno gatvėje, kuri vaikystėje regėjosi kaip erdvūs palociai.
12) Namelyje gyvena karvelininkas-entuziastas. Balandinė kaip atskiras pastatas, balandinė po pastato kraigu. Šiais laikais retas užsiiminėja tuo garbingu malonumu.
13) Arkadų stilius Alytaus Kriaušiuje.
14) Žaliosios gatvės perspektyva. Padėtis yra tokia - Upeliu einant žemyn (link Nemuno) ir kirtus Ligoninės gatvę, patenkama į Žaliąją gatvę (kuri eina lygiagrečiai su Upeliu). 2012 m. Upelis paplovė virš jo supiltą Ligoninės gatvės pylimą (taip pasirašydamas sau nuosprendį). Veiklusis Alytaus "elitas' pasipustė delnus ir pradėjo renovacijas. Tie laidai ir vamzdžiai nuotraukoje - tai buvusi Ligoninės gatvės trasa.
15) Štai kaip atrodė Žalioji gatvė prieš renovacijas. Tikrai žalioji.
16) Upelis prieš renovaciją ir jos metu.
17) Bet grįžkime į Tvirtovės gatvę. Link Upelio iš jos atsišakoja bent du skersgatviai. Anksčiau čia dominavo medinukai, dabar juos keičia plastikas, silikatas, stiklo paketai ir kiti dabartinės liaudies architektūros atributai. Nors štai, tokių sandėliukų, kaip kairėje, dar yra. Čia skersgatvis numeris 1.
18) Tas pats skersgatvis. Mūrinis daugiaaukštis kyla buvusio rąstinio trobesio vietoje.
19) Arba štai - bakūžė prieš ir po euroremonto.
20) Skersgatvis numeris 2. Žavi eklektika ir buitinis animalizmas.
21) Kairė Tvirtovės gatvės pusė. "Chruščiovkės". Žinoma, kad po Kriaušiaus sąlygų tokie plytiniai barakai su vandeniu, dujomis, elektra statistiniam gyventojui atrodė kaip socializmo dovana.
22) Dešinėje šio ruožo pusėje, jau kirtus Ligoninės gatvę, yra ir pati Alytaus apskrities savivaldybės ligoninė. Statyta su visokiausiais skandalais pagal vietos "modernisto" inžinieriaus Stasio Taškūno (1897-1942) projektą 1935-1938 m.
23) Žavus pagrindinio korpuso fragmentas - tvorelė.
24) Vaizdas į Nemuno slėnį ir Alytų nuo Ligoninės gatvės. Tvirtovės gatvės pabaiga.
Šis - Ligoninės kalnas, iki 1935 metų vadinosi Beiralo kalnu, nes žemės priklausė Alytaus "oligarchui" Šmulei Beiralui (savivaldybė teritoriją ligoninei, beje, nepirko, o išsinuomojo). Ant kalno buvo sulaidoti 1941 m. birželio sukilėliai, laidoti vokiečių kareiviai. Sovietmečio gale dalį kapavietės užstatė gyvenamais namais.
Su vilniške Pylimo gatve alytiškę Tvirtovės giminiuoja būtent tarpinė padėtis, buvimas TARP senojo ir naujojo miestų.
Visą XX-ojo amžiaus pirmąją pusę Tvirtovės gatvė buvo ribinė - už jos prasidėjo miesto laukai ir rėžiai. Šis principas išliko ir mūsų dienomis. Kairėje (stovint veidu į Nemuno slėnį) - naujieji miesto rajonai, gimę kartu su sovietine industrializacija ir urbanistine raida, dešinėje - senasis Kriaušiaus kvartalas. Jo pobūdį, kaip sako pats pavadinimas, suteikė statūs Nemuno šlaitai ir per vidurį tekantis Upelis. Taip - Upelis, nes senieji alytiškiai pamena tik tokį pavadinimą. (Šioje vietoje reikia pastebėti, kad šaltiniuotame Nemuno slėnyje būta ne vieno upelio su, be jokios abejonės, iki mūsų neišlikusiais pavadinimais).
Tvirtovės gatvė simbolizuoja takoskyrą ne tik tarp skirtingų miestų - senojo ir spalvingo bei naujo ir standartizuoto, bet ir dviejų bendruomenių - senųjų ir naujųjų alytiškiai. Senieji alytiškiai - tai iki septintojo dešimtmečio demografinio sprogimo mažo miestelio nuotaikomis gyvenusi visuomenė (aprašyta Jurgio Kunčino arba kad ir Kosto Poškaus - http://www.satenai.lt/2014/01/10/sveikas-senas-alytiski/), o naujieji - tai iš plačių Suvalkijos lygumų ir Dzūkijos smėlynų į buvusį kurortą, virtusį pramonės gigantu, ne iš gero gyvenimo (turbūt galima kalbėti apie kolektyvizacijos nulemtą antrąjį ar trečiąjį migracijos - tik vidinės, cunamį) susikėlę valstiečiai, komunistinės imperijos žlugimo dėka besitransformuojantys į bedarbystėje skęstančius liumpenus, ekonominius migrantus ar veiklius, apsukrius vietos verslininkus-valdininkus (kartais perskyros net nereikia dėti)...
1) Einant link Nemuno. Kairėje Tvirtovės gatvės pusėje matome "naująjį" Alytų", dešinėje - Kriaušių. Kairėje - Statybos trestas, kurio salėje šių eilučių autorius savo žalios ir antrosios bitlomanijos spindulių nutviekstos jaunystės laikais - apie kokius 92-93-uosius, aplankė pirmąjį savo "bitlišką" koncertą - grojo "Akiniai" (su hitu apie gatves: "Gatvės pilnos žmonių, su krepšiais ir bejų..."), daug žadanti tautinio bliuzo viltis - jaunasis Vilpišauskas ir psichodelinio roko atstovai "Flegma" (santūrūs kaip ir jų kolektyvo pavadinimas).
Toliau - 1-oji vidurinė (dabar Dzūkijos pagrindinė) mokykla.
2) Dar iki 2013 metų rudens dešinėje pusėje buvo medinių trobesių rajonukas (čia jau prasidėjo Kriaušius). Juos operatyviai ir labai staigiai, įsisavindami ir plaudami ES pinigus, nugriovė ir pradėjo žemės meno darbus. Kadras paimtas iš maps.google - kai dar darbai nebuvo pradėti. Abipus gatvės augantys kaštonai pasodinti dar "prie Smetonos". Tuomet Tvirtovės gatvė (kad ir 1939 m. Alytaus miesto plane) vadinta ne bet kaip, o Alėja.
3) Tipiškas Kriaušiaus (ir viso Alytaus) medinukas. Jau nugriautas nuo šio žemės paviršiaus.
Kriaušius visais laikais buvo pačiu spalvingiausiu ir proletariškiausiu miesto rajonu. Ypač geras rodiklis - mano istorijos mokytojas Pangonis - kriaušiškis per abiejų savo senelių liniją. Vienas jų buvo komunistas, slėpęs Sniečkų nuo lietuviško saugumo (labirintiškai klaidus Kriaušius buvo tam ypač parankus), kitas - karinės "Geležinio vilko" organizacijos narys - voldemarininkas. Ultranacionalistas, kaip sakytume dabar. 1934 m. "vilkai" bandė nuversti bendrą komunistų priešą - Tautos vadą.
Arba kad ir pasakojimas apie tokią -ienę iš Kriaušiaus. Jos bakūžėje veikė "taškas", kur būdavo galima ir nusipirkti, ir išgerti, o už sienos esančiame kambarėlyje seksualiai ištroškusius klientus aptarnaudavo -ienės duktė...
4) Kalkėmis balintas namas. Neišlikęs (vaizdas iš maps.google).
5) Nugriauta Kriaušiaus dalis. Giliau - į kloaką kišamas Upelis, dar toliau ir dešiniau turėtų būti centrinė turgavietė.
6) Laipteliai į neišlikusį kiemą.
7) Išpjautas sodas, dar likęs tulpynas ir katinas. Šis regisi lyg grįžęs į senuosius, neišlikusius savo namus.
8) Viena iš išlikusių bakūžių. Žinoma, kad jos yra ne architektūriniai šedevrai. Bet visgi - geros architektūros požymis (bent mano galva) yra puikus, organiškas "įsiklijavimas" į aplinką. Mediniai, kuklių formų statiniai tą tikrai turi! O kur dar vietinis koloritas, lokalinė atmosfera, toji cinamoninių parduotuvių dvasia, aprašyta Bruno Schulzo. Sakau tai neatsitiktinai, kadangi iki 1941-ųjų rugpjūčio didele Kriaušiaus populiacijos dalimi buvo žydai.
9) Kriaušiaus galukiemiai - žvelgiant nuo melioruojamo Upelio.
10) Koks pavasaris be šiltnamių ir šiltadaržių?
11) Kriaušiaus namas. Formatas - elementarusis, vidaus erdvė - kamerinė. O žmonės gyvendavo ir tilpdavo didelėmis šeimomis. Sakau tai iš asmeninės patirties - seneliai ir proseneliai gyveno labai panašaus formato pirkelėje Nemuno gatvėje, kuri vaikystėje regėjosi kaip erdvūs palociai.
12) Namelyje gyvena karvelininkas-entuziastas. Balandinė kaip atskiras pastatas, balandinė po pastato kraigu. Šiais laikais retas užsiiminėja tuo garbingu malonumu.
13) Arkadų stilius Alytaus Kriaušiuje.
14) Žaliosios gatvės perspektyva. Padėtis yra tokia - Upeliu einant žemyn (link Nemuno) ir kirtus Ligoninės gatvę, patenkama į Žaliąją gatvę (kuri eina lygiagrečiai su Upeliu). 2012 m. Upelis paplovė virš jo supiltą Ligoninės gatvės pylimą (taip pasirašydamas sau nuosprendį). Veiklusis Alytaus "elitas' pasipustė delnus ir pradėjo renovacijas. Tie laidai ir vamzdžiai nuotraukoje - tai buvusi Ligoninės gatvės trasa.
15) Štai kaip atrodė Žalioji gatvė prieš renovacijas. Tikrai žalioji.
16) Upelis prieš renovaciją ir jos metu.
17) Bet grįžkime į Tvirtovės gatvę. Link Upelio iš jos atsišakoja bent du skersgatviai. Anksčiau čia dominavo medinukai, dabar juos keičia plastikas, silikatas, stiklo paketai ir kiti dabartinės liaudies architektūros atributai. Nors štai, tokių sandėliukų, kaip kairėje, dar yra. Čia skersgatvis numeris 1.
18) Tas pats skersgatvis. Mūrinis daugiaaukštis kyla buvusio rąstinio trobesio vietoje.
19) Arba štai - bakūžė prieš ir po euroremonto.
20) Skersgatvis numeris 2. Žavi eklektika ir buitinis animalizmas.
21) Kairė Tvirtovės gatvės pusė. "Chruščiovkės". Žinoma, kad po Kriaušiaus sąlygų tokie plytiniai barakai su vandeniu, dujomis, elektra statistiniam gyventojui atrodė kaip socializmo dovana.
22) Dešinėje šio ruožo pusėje, jau kirtus Ligoninės gatvę, yra ir pati Alytaus apskrities savivaldybės ligoninė. Statyta su visokiausiais skandalais pagal vietos "modernisto" inžinieriaus Stasio Taškūno (1897-1942) projektą 1935-1938 m.
23) Žavus pagrindinio korpuso fragmentas - tvorelė.
24) Vaizdas į Nemuno slėnį ir Alytų nuo Ligoninės gatvės. Tvirtovės gatvės pabaiga.
Šis - Ligoninės kalnas, iki 1935 metų vadinosi Beiralo kalnu, nes žemės priklausė Alytaus "oligarchui" Šmulei Beiralui (savivaldybė teritoriją ligoninei, beje, nepirko, o išsinuomojo). Ant kalno buvo sulaidoti 1941 m. birželio sukilėliai, laidoti vokiečių kareiviai. Sovietmečio gale dalį kapavietės užstatė gyvenamais namais.