Pats molo pavadinimas skamba įpareigojančiai. Molas prilygsta volui. Ir tas o raidės buvimas pačiame žodžio šaknies viduryje suteikia garsui sukimosi, sunkaus riedėjimo įspūdį. Arba molo ir molio santykis. Molas, kaip ir molis, yra sunkus, drėgnas, žemiškas...
Architektūrine prasme ir chronologiškai pietinis molas gimė dar 1733 metais - tuomet pastatyta 150 metrų užtvara, stiprinusi pusiasalio galą. Vėliau ji ne kartą ilginta, stiprinta ir plėsta (iki 1 km ilgio). Iki tarpukario ir mūsų dienų. (Apie tai žr.
http://www.uostas.info/uostas/uostoistorija/navigaciniaizenklai/233-juros-vartai-molai.html)
Pietinis molas - tai kuo tikriausia Klaipėdos uosto vartų dalis, Kuršių nerijos smaigalys, jos akmeninis antgalis. Kartu - tai Lietuvos kraštas, toliau tik jūra, marios, vandenys ir bangos...
Akmens blokai - tai kuo tikriausi XX-ojo amžiaus meno skulptūros kūriniai. Kažkas iš Anselmo Kieferio repertuaro. Kūniški pastatai, monolitinė geometrija, mamutinių išmatų fosilijos.
Bokštas molo gale: Eifelio bokšto ir konclagerio bokštelio hibridizacija.
Akmenys, lyg subraižyti gigantiško katino nagų. Kitokios skulptūrinės formos. Laukinis ekspresionizmas su racionalizmo (tos granito skaldymo žymės) invazijomis.
Betoniniai blokai - stambios moterys (a la Rubensas ar a la Botero) plačiai išžergtomis šlaunimis. Tokios sustabdytų Žilvino ar Poseidono putotas bangas ir šios sustotų, susigerdamos akytame, pilkame betone...