Kariuomenės konfederatai Alytuje
Jau yra rašyta, kad Alytaus - dabar tai didžiausio pietinės Lietuvos miesto, kadaise, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) laikais - Alytaus ekonomijos (valstybinės žemės valdos, sudarytos 1589 m.) centro, gyvenimą keistais ir nuolatiniais būdais veikdavo karai. Karai Alytų iškeldavo ir nusmukdydavo. Apie karine prasme vieną reikšmingiausių šios vietos periodų - Didįjį arba I pasaulinį karą ir kelių Rusijos menininkų likimus yra skelbta šių eilučių autoriaus (http://www.satenai.lt/2011/12/16/sidabriniai-menininkai-geleziniame-mieste/). Lygiai taip pat, o ir dar daugiau dėmesio Alytus yra sulaukęs II pasaulinio karo pradžios peripetijų aiškinimosi kontekste. Galop, galima prisiminti ir XIV amžių, kuomet Alytaus pilies priklausė gynybinei Nemuno linija.
Į karinę istoriją Alytus visai netikėtai pateko ir 1662 metais, kuomet būtent čia sprendėsi LDK kariuomenės ar net visos valstybės likimas.
Labai aiškia ir konkrečia įvykių priešistore reikėtų laikyti 1661 m. rugsėjo 7-14 dienas, kuomet Paludovičuose, prie Polocko stovėjusioje ir ilgoką laiką algų negavusioje samdomoje Lietuvos kariuomenėje įvyko konfederacija. (Paprastai tariant - kariuomenės konfederacija - tai visos kariuomenės ar atskirų dalių organizuoto nepaklusimo forma, keliant savo tikslus ir reikalavimus valdžiai). Į ją, pasivadinami Związek Braterski („Broliška sąjunga“) įsitraukė maždaug 14000 karių, savo vadu išsirinkusių Vilniaus stalininką Kazimierą Chvalibogą Žeromskį. Kitų metų pradžioje konfederacija, regis, apėmė dar didesnę kariuomenės dalį, kuri dislokavosi valdovui priklausiusioje Kobryno ekonomijoje. Situacija savo kulminaciją pasiekė tuomet, kai už nosies besijautę vedžiojami konfederatai lapkričio 29 d. nužudė lauko etmoną Vincentą Korviną Gosevskį ir išdaviku laikytą savo maršalą K.Ch.Žeromskį.
XVII a. 1 pusės palaidojimas I Alytaus aikštėje. Būtent čia galėjo būti pirmosios - šv. Jurgio bažnyčios šventorius (bažnyčia sudegė 1655 m., buvo atstatyta 1658 m., rusų vėl sudeginta 1663 m.) [[A.Miškinis, „Alytaus urbanistinės raidos bruožai“, in Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai, Vilnius, 1989, p. 28].
Būtent po šių įvykių konfederatai ir jų reikalavimus svarsčiusi Karo komisija nusprendė gruodžio 18 d. susitikti Alytuje ir išspręsti kritinę padėtį.
1662 m. gruodžio mėnesį per Gardiną konfederatų kariuomenė atžygiavo į Alytaus ekonomiją ir čia apsistojo. Komisiją sudarę aukščiausi pareigūnai įsikūrė šalia esančioje Punioje. Dėl derybininkų vėlavimo ir kitokių organizacinių nesklandumų oficialūs pokalbiai prasidėjo tik sausio 9 d. Valstybė samdiniams buvo skolinga nei daug, nei mažai - apie 15,5 milijonų auksinų. Sausio 20 d. lyg ir buvo susitarta dėl 4 milijonų auksinų skolos išmokėjimo bei aktyvesnių kariuomenės veiksmų prieš Rusiją, tačiau galop derybos nutrūko. Sausio 30 d. konfederatų kariuomenė iš Alytus išžygiavo į Šeduvos ekonomiją [A.Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667), Vilnius, 2010, 264-266]. .
Tad tokia yra sausa faktografija. Išsamesnės informacijos - kaip viskas vyko ir atrodė, galima surasti amžininkų paliktuose liudijimuose. Vienas betarpiškiausių užfiksavimų yra Smolensko pakamario Jono Antano Chrapovickio dienoraštyje. Šis asmuo dalyvavo vyriausybinėje derybininkų pusėje, lankėsi Alytuje (apsistodamas ir dalyvaudamas derybose Punioje), todėl viską matė ir regėjo savo akimis.
Deja, apie Alytų J.A.Chrapovickis kažkokios konkretesnės informacijos nepateikė. Apskritai, jo dienoraščiui būdingas keistai keliasluoksnis faktų konstatavimas, kuriame susijungia jo politinės veiklos, privataus gyvenimo ir spontaniškų impresijų inkliuzai.
Pavyzdžiui, sausio 14 dienos, sekmadienio įrašas:
„Ruošėmės vykti į Alytų [iš Punios], kaip kad buvo vakar nuspręsta, tačiau anksti ryte sulaukėme [atvykusio] iš Alytaus Stepono Neviarovskio, dissvasit [atkalbėjo], ir grįžome į Punią. Čia vyko sesija, kurioje dalyvavo ir kariuomenės delegatai... Visa diena apniukusi, labai žiemiška ir vėjuota“ [Jan Antoni Chrapowicki, Diariusz, Warszawa, s.380].
Arba sausio 16 dienos, antradienio pastraipa:
„Važiavo jų šviesybės mūsų ponai delegatai pas kariuomenę[į Alytų] ir grįžo vėlai, interim [tuo tarpu] mes posėdžiavome [Punioje], kai kurie tarėsi, ypač su tokiu vokiečiu Andree von Hornu, kuris dviem milijonais [auksinų] turėjo nuraminti respubliką. Paskirti delegatai su juo conferare [derėtis]. Diena apniukusi, atodrėkis“ [ten pat, s.381].
Po kelių dienų, ketvirtadienį:
„Iki kariuomenės [į Alytų] išvyko Vilniaus [Jurgis Bialozoras] ir Žemaitijos [Aleksandras Sapiega] vyskupai, jo šviesybė ponas Žemaitijos seniūnas, jo šviesybė ponas Lietuvos D.K. pakancleris ir kiti jų šviesybės ex equestre ordine, o mes Punioje nieko neveikėme. Buvau pas poną Lietuvos D.K. referendorių. Apniukusi diena, su drėgnu vėju, po pietų stipriai lijo, atodrėkis“ [ten pat].
Iš XVII a. Alytaus liudijimų beveik nieko nėra likę, tačiau Nemunas, o ir kai kurie medinukai (bent savo paprastais pavidalais) jo pakrantėje mena Chrapovickio laikus
Keliolikos tūkstančių karių buvimas nedideliame miestelyje buvo rimtas iššūkis jo gyventojams. Galima įsivaizduoti, kokias problemas kėlė alkana ir įtūžusi samdomų karių armija, praleidusi čia beveik du mėnesius. Reikia pastebėti, kad per visus politinius bei karinius kataklizmus miestas ženkliai nukentėjo - jeigu 1649 m. čia būta 98 karčemų, tai 1667 m. - tik 15 (ir 87 nuskurdusių bei vidutinių miestiečių dūmai [A.Miškinis, p. 27-28]. Be to, kitais metais (1663 m.) po susikonfederavusios LDK kariuomenės buvimo Alytų sudegino rusai [ten pat, p. 28].
Vartant tuometinius Alytaus miesto dokumentus, galima aptikti kelias karaliaus Jono Kazimiero privilegijas alytiškiams, atleidžiančias juos nuo apsistojimo prievolės. 1653 m. vasario 17 d. tokia malonė suteikta Alytaus dvaro pilininkui Adomui Remiševskiui („už ilgametę pastovią ir uolią tarnybą mūsų Alytaus dvare“), kurio namas buvo Turgavietės aikštėje, o sklypas ribojosi su bažnyčios sklypu bei išėjo prie Nemuno, o 1655 m. birželio 21 d. - Alytaus miestiečiams bajorams Aleksandrui ir Stanislovui Dobranams (kurie „drąsiai, negailėdami savo sveikatos ir turto, tarnavo valdovui ir valstybei. Jie dalyvavo ir dabartiniame žygyje prieš klastingąjį priešą - Maskvą“). Dobranų namai buvo už Nemuno ( vadinamame „Antrajame Alytuje“), „ant kalnelio, važiuojant į Simną, dešinėje pusėje“) [Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Alytus, t. IV, Vilnius, 2006, p. 157, 160]. Tegalima pasvarstyti, ar šios privilegijos apsaugojo šiuos miestiečius ar jų giminaičius Alytuje buvojant ne bet kokiai, o susikonfederavusiai kariuomenei...
XVI-XVII a. pastato pamatai I Alytaus aikštėje
Pačią atmosferą padėtų pajausti kito karo dokumentas. 1708 m. rugsėjo 12 d. į Alytaus magistrato aktų knygą buvo įrašytas miestiečio Jurgio Žoltovskio skundas dėl jam padarytos rusų kariuomenės. Rusams surinkinėjant rekvizicijas 1707 m., minėto Žoltovskio bendrapiliečiai Jonas Baronas, Stanislovas Gaidys, Simonas Kleiza, Jurgis Strockis iš jo paėmė 30 auksinų kainuojantį jautį ir papjovė rūkyti (rūkyta mėsa duota rusams) [ten pat, p. 174]. Tad tikėtina, jog nuo savų bei svetimų kariuomenių kentėjo ne tik miestelėnų jaučiai, bet ir kiti gyvuliai ar daržuose, laukuose išaugintas derlius...
Kaip įsikurdavo kariuomenė miestiečių namuose, dokumentuose nepaliudyta, tačiau apie jų gyvenimo sąlygas galima susidaryti iš Alytaus dvaro inventorių - konkrečiai - 1649 m. aprašo. Būtent šioje valdoje neabejotinai turėjo gyventi kariai, galbūt net jų vadovybė. Alytaus dvare tuo metu buvo:
1) Didelis senas namas (su dideliu valgomuoju - 6 langai, 3 ilgi suolai, 2 stalai; ir dviem mažesnėm pirkiom bei 3 kamaromis).
2) Kitas didelis namas su dešimčia gyvenamų patalpų
3) Dar vienas didelis namas (su didele pirkia - 4 langai, 3 stalai, 3 suolai, 2 suoleliai).
4) Namas su priemene ir dviejomis patalpomis (pirkiomis).
5) Dveji svirnai (vienas su rūsiu-dabokle suimtiesiems laikyti) - juose kažin ar galėjo kas nors įsikurti, nes buvo nekūrenami.
6) Nedidelis namas su priemene-virtuve ir dvejomis patalpomis (pirkiomis) bei pora kamarų.
7) Du tvartai (vienas iš jų su dideliu mūriniu kaminu - tad gal ir čia buvo gyvenama). [J.Jurginis, Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649 metais, Vilnius, 1972, p. 14-17].
Kitoje Nemuno pusėje, priešais dvarą taip pat buvo Alytaus palivarkas. (Galima daryti prielaidą, kad šalia, netolimoje kaimynystėje buvo ir minėtųjų Dobranų sklypas). Jame buvo naujas namas su gonkomis, priemene ir keturiomis patalpomis [Ten pat, p.18].
Namas Nemuno ir Šilelio gatvių kampe. Kažkur netoliese turėjo būti ir Alytaus palivarkas, ir Dobranų namas. O ir 1649 m. inventoriuje aprašyti namai iš principo labai ir nesiskyrė (tik "tiuningavimas" kitoks)
Ir kas iš to? Tiesiog norisi įsivaizduoti kareivį-konfederatą, įeinantį į vieną iš tokių pastatų - atveriantį ąžuolines duris ant geležinių ilgų vyrių, praeinantį pro mūrinius kaminus tamsioje, belangėje priemenėje, atveriantį kitas - pirkios duris ir įžengiantį į didelę valgomąją pirkią. Ten jis prisėda ant plataus suolo su listvomis (lentų apvadais), žvelgiantį į šiltą glazūruotų koklių krosnį (lauke pučia šaltas vėjas, nemalonus, kalus geliantis atlydys) ir valgantį iš vietinių miestiečių rekvizuotą jautieną (užsigeriant, žinoma, midumi, alumi ar degtine). Šalia jo sėdi draugai bendražygiai, o jis jiems pasakoja apie derybas, vykusias Punioje...
Į karinę istoriją Alytus visai netikėtai pateko ir 1662 metais, kuomet būtent čia sprendėsi LDK kariuomenės ar net visos valstybės likimas.
Labai aiškia ir konkrečia įvykių priešistore reikėtų laikyti 1661 m. rugsėjo 7-14 dienas, kuomet Paludovičuose, prie Polocko stovėjusioje ir ilgoką laiką algų negavusioje samdomoje Lietuvos kariuomenėje įvyko konfederacija. (Paprastai tariant - kariuomenės konfederacija - tai visos kariuomenės ar atskirų dalių organizuoto nepaklusimo forma, keliant savo tikslus ir reikalavimus valdžiai). Į ją, pasivadinami Związek Braterski („Broliška sąjunga“) įsitraukė maždaug 14000 karių, savo vadu išsirinkusių Vilniaus stalininką Kazimierą Chvalibogą Žeromskį. Kitų metų pradžioje konfederacija, regis, apėmė dar didesnę kariuomenės dalį, kuri dislokavosi valdovui priklausiusioje Kobryno ekonomijoje. Situacija savo kulminaciją pasiekė tuomet, kai už nosies besijautę vedžiojami konfederatai lapkričio 29 d. nužudė lauko etmoną Vincentą Korviną Gosevskį ir išdaviku laikytą savo maršalą K.Ch.Žeromskį.
XVII a. 1 pusės palaidojimas I Alytaus aikštėje. Būtent čia galėjo būti pirmosios - šv. Jurgio bažnyčios šventorius (bažnyčia sudegė 1655 m., buvo atstatyta 1658 m., rusų vėl sudeginta 1663 m.) [[A.Miškinis, „Alytaus urbanistinės raidos bruožai“, in Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai, Vilnius, 1989, p. 28].
Būtent po šių įvykių konfederatai ir jų reikalavimus svarsčiusi Karo komisija nusprendė gruodžio 18 d. susitikti Alytuje ir išspręsti kritinę padėtį.
1662 m. gruodžio mėnesį per Gardiną konfederatų kariuomenė atžygiavo į Alytaus ekonomiją ir čia apsistojo. Komisiją sudarę aukščiausi pareigūnai įsikūrė šalia esančioje Punioje. Dėl derybininkų vėlavimo ir kitokių organizacinių nesklandumų oficialūs pokalbiai prasidėjo tik sausio 9 d. Valstybė samdiniams buvo skolinga nei daug, nei mažai - apie 15,5 milijonų auksinų. Sausio 20 d. lyg ir buvo susitarta dėl 4 milijonų auksinų skolos išmokėjimo bei aktyvesnių kariuomenės veiksmų prieš Rusiją, tačiau galop derybos nutrūko. Sausio 30 d. konfederatų kariuomenė iš Alytus išžygiavo į Šeduvos ekonomiją [A.Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667), Vilnius, 2010, 264-266]. .
Tad tokia yra sausa faktografija. Išsamesnės informacijos - kaip viskas vyko ir atrodė, galima surasti amžininkų paliktuose liudijimuose. Vienas betarpiškiausių užfiksavimų yra Smolensko pakamario Jono Antano Chrapovickio dienoraštyje. Šis asmuo dalyvavo vyriausybinėje derybininkų pusėje, lankėsi Alytuje (apsistodamas ir dalyvaudamas derybose Punioje), todėl viską matė ir regėjo savo akimis.
Deja, apie Alytų J.A.Chrapovickis kažkokios konkretesnės informacijos nepateikė. Apskritai, jo dienoraščiui būdingas keistai keliasluoksnis faktų konstatavimas, kuriame susijungia jo politinės veiklos, privataus gyvenimo ir spontaniškų impresijų inkliuzai.
Pavyzdžiui, sausio 14 dienos, sekmadienio įrašas:
„Ruošėmės vykti į Alytų [iš Punios], kaip kad buvo vakar nuspręsta, tačiau anksti ryte sulaukėme [atvykusio] iš Alytaus Stepono Neviarovskio, dissvasit [atkalbėjo], ir grįžome į Punią. Čia vyko sesija, kurioje dalyvavo ir kariuomenės delegatai... Visa diena apniukusi, labai žiemiška ir vėjuota“ [Jan Antoni Chrapowicki, Diariusz, Warszawa, s.380].
Arba sausio 16 dienos, antradienio pastraipa:
„Važiavo jų šviesybės mūsų ponai delegatai pas kariuomenę[į Alytų] ir grįžo vėlai, interim [tuo tarpu] mes posėdžiavome [Punioje], kai kurie tarėsi, ypač su tokiu vokiečiu Andree von Hornu, kuris dviem milijonais [auksinų] turėjo nuraminti respubliką. Paskirti delegatai su juo conferare [derėtis]. Diena apniukusi, atodrėkis“ [ten pat, s.381].
Po kelių dienų, ketvirtadienį:
„Iki kariuomenės [į Alytų] išvyko Vilniaus [Jurgis Bialozoras] ir Žemaitijos [Aleksandras Sapiega] vyskupai, jo šviesybė ponas Žemaitijos seniūnas, jo šviesybė ponas Lietuvos D.K. pakancleris ir kiti jų šviesybės ex equestre ordine, o mes Punioje nieko neveikėme. Buvau pas poną Lietuvos D.K. referendorių. Apniukusi diena, su drėgnu vėju, po pietų stipriai lijo, atodrėkis“ [ten pat].
Iš XVII a. Alytaus liudijimų beveik nieko nėra likę, tačiau Nemunas, o ir kai kurie medinukai (bent savo paprastais pavidalais) jo pakrantėje mena Chrapovickio laikus
Keliolikos tūkstančių karių buvimas nedideliame miestelyje buvo rimtas iššūkis jo gyventojams. Galima įsivaizduoti, kokias problemas kėlė alkana ir įtūžusi samdomų karių armija, praleidusi čia beveik du mėnesius. Reikia pastebėti, kad per visus politinius bei karinius kataklizmus miestas ženkliai nukentėjo - jeigu 1649 m. čia būta 98 karčemų, tai 1667 m. - tik 15 (ir 87 nuskurdusių bei vidutinių miestiečių dūmai [A.Miškinis, p. 27-28]. Be to, kitais metais (1663 m.) po susikonfederavusios LDK kariuomenės buvimo Alytų sudegino rusai [ten pat, p. 28].
Vartant tuometinius Alytaus miesto dokumentus, galima aptikti kelias karaliaus Jono Kazimiero privilegijas alytiškiams, atleidžiančias juos nuo apsistojimo prievolės. 1653 m. vasario 17 d. tokia malonė suteikta Alytaus dvaro pilininkui Adomui Remiševskiui („už ilgametę pastovią ir uolią tarnybą mūsų Alytaus dvare“), kurio namas buvo Turgavietės aikštėje, o sklypas ribojosi su bažnyčios sklypu bei išėjo prie Nemuno, o 1655 m. birželio 21 d. - Alytaus miestiečiams bajorams Aleksandrui ir Stanislovui Dobranams (kurie „drąsiai, negailėdami savo sveikatos ir turto, tarnavo valdovui ir valstybei. Jie dalyvavo ir dabartiniame žygyje prieš klastingąjį priešą - Maskvą“). Dobranų namai buvo už Nemuno ( vadinamame „Antrajame Alytuje“), „ant kalnelio, važiuojant į Simną, dešinėje pusėje“) [Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Alytus, t. IV, Vilnius, 2006, p. 157, 160]. Tegalima pasvarstyti, ar šios privilegijos apsaugojo šiuos miestiečius ar jų giminaičius Alytuje buvojant ne bet kokiai, o susikonfederavusiai kariuomenei...
XVI-XVII a. pastato pamatai I Alytaus aikštėje
Pačią atmosferą padėtų pajausti kito karo dokumentas. 1708 m. rugsėjo 12 d. į Alytaus magistrato aktų knygą buvo įrašytas miestiečio Jurgio Žoltovskio skundas dėl jam padarytos rusų kariuomenės. Rusams surinkinėjant rekvizicijas 1707 m., minėto Žoltovskio bendrapiliečiai Jonas Baronas, Stanislovas Gaidys, Simonas Kleiza, Jurgis Strockis iš jo paėmė 30 auksinų kainuojantį jautį ir papjovė rūkyti (rūkyta mėsa duota rusams) [ten pat, p. 174]. Tad tikėtina, jog nuo savų bei svetimų kariuomenių kentėjo ne tik miestelėnų jaučiai, bet ir kiti gyvuliai ar daržuose, laukuose išaugintas derlius...
Kaip įsikurdavo kariuomenė miestiečių namuose, dokumentuose nepaliudyta, tačiau apie jų gyvenimo sąlygas galima susidaryti iš Alytaus dvaro inventorių - konkrečiai - 1649 m. aprašo. Būtent šioje valdoje neabejotinai turėjo gyventi kariai, galbūt net jų vadovybė. Alytaus dvare tuo metu buvo:
1) Didelis senas namas (su dideliu valgomuoju - 6 langai, 3 ilgi suolai, 2 stalai; ir dviem mažesnėm pirkiom bei 3 kamaromis).
2) Kitas didelis namas su dešimčia gyvenamų patalpų
3) Dar vienas didelis namas (su didele pirkia - 4 langai, 3 stalai, 3 suolai, 2 suoleliai).
4) Namas su priemene ir dviejomis patalpomis (pirkiomis).
5) Dveji svirnai (vienas su rūsiu-dabokle suimtiesiems laikyti) - juose kažin ar galėjo kas nors įsikurti, nes buvo nekūrenami.
6) Nedidelis namas su priemene-virtuve ir dvejomis patalpomis (pirkiomis) bei pora kamarų.
7) Du tvartai (vienas iš jų su dideliu mūriniu kaminu - tad gal ir čia buvo gyvenama). [J.Jurginis, Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649 metais, Vilnius, 1972, p. 14-17].
Kitoje Nemuno pusėje, priešais dvarą taip pat buvo Alytaus palivarkas. (Galima daryti prielaidą, kad šalia, netolimoje kaimynystėje buvo ir minėtųjų Dobranų sklypas). Jame buvo naujas namas su gonkomis, priemene ir keturiomis patalpomis [Ten pat, p.18].
Namas Nemuno ir Šilelio gatvių kampe. Kažkur netoliese turėjo būti ir Alytaus palivarkas, ir Dobranų namas. O ir 1649 m. inventoriuje aprašyti namai iš principo labai ir nesiskyrė (tik "tiuningavimas" kitoks)
Ir kas iš to? Tiesiog norisi įsivaizduoti kareivį-konfederatą, įeinantį į vieną iš tokių pastatų - atveriantį ąžuolines duris ant geležinių ilgų vyrių, praeinantį pro mūrinius kaminus tamsioje, belangėje priemenėje, atveriantį kitas - pirkios duris ir įžengiantį į didelę valgomąją pirkią. Ten jis prisėda ant plataus suolo su listvomis (lentų apvadais), žvelgiantį į šiltą glazūruotų koklių krosnį (lauke pučia šaltas vėjas, nemalonus, kalus geliantis atlydys) ir valgantį iš vietinių miestiečių rekvizuotą jautieną (užsigeriant, žinoma, midumi, alumi ar degtine). Šalia jo sėdi draugai bendražygiai, o jis jiems pasakoja apie derybas, vykusias Punioje...