Spaudos rūmai 1991 01 11 - 2022 01 11
Spaudos rūmai dabar (2021 01 11) ir tada (1991 01 11).
Spaudos rūmų įėjimas šiandien. 209 fotografija.
Sovietų desantininkų atakos momentas: virš žmonių galvų matyti kulkų pataikymų į pastatą pėdsakai. Marijono Baranausko fotografija, Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
30 metų šie kulkų pataikymų pėdsakai žymi anų dienų žmonių drąsą stoti prieš sovietų desantininkus.
Žemiau - tekstas surašytas dar 2020-aisiais. Padėtis nuo tol nebaisiai pasikeitė - gal tik tiek, kad nebeliko M-1 reklaminio stendo - ir 1991-ųjų apšaudymo žymės atsivėrė.
Jas reikia apsaugoti - kaip autentišką atminties ženklą. Pats laikas - ar Kultūros paveldo departamentui, Vilniaus savivaldybei
///
Kas nesutiks, jog jau kelinti metai gyvename paminklais - ir ne tiek jų griovimų ar statymu, kiek nesibaigiančiu erzeliu, kaskart sukunkuliuojančiu vos nukritus naujai idėjai.
Tų idėjų daug ir visokių - dažniausiai monumentalių ir valstybiškai-istoriškai reikšmingų (ką jau čia smulkintis). Aš turiu seną ir mažutę.* Ją įvairiose internetų vietose (padedamas gero bičiulio Justinas Žilinskas) vis paminiu jau gal nuo kokių 2007-ųjų ir šiandien tik džiaugiuosi gavęs progą užsilipti ant aukštesnės statinės.
Taigi - kitąmet, kaip ir šiemet ir dar daugybę metų po to, mes vėl neišvengiamai turėsime sausio mėnesį su daug kalbų ir prisiminimų apie 1991 m. sudėtas aukas kovoje dėl Laisvės.
Turiu trumpą konkretų pasiūlymą - spjovus į komerciją, pagaliau nuimti nuo, virš įėjimo į Vilniaus spaudos rūmus esančio fasado, ten kabančius reklaminius stendus. Ir apnuoginti vieną iš tų 1991 m. sausio dienų randų: sovietų desantininko iš automato paleistos šūvių serijos pėdsakus - kulkų pataikymų žymes Spaudos rūmų sienoje.
Ne šiaip apnuoginti - o paversti atminties žyme, galbūt ir nelygiaverte televizijos bokštui, seimo barikadoms ir Antakalnio kapinėms... Bet primenančia kiekvienam, kas lips tais laiptais, kaip, kuo ir kas į mus šaudė.**
Ir tik už tai, kad norėjome rašyti, ką galvojame/skaityti ką užrašė laisvai galvojantys. Daugelis internetų komentatorių, dabar semiančių ir laistančių tą laisvę kibirais, gal net neįsivaizduoja, kokių skaudžių "banų", žmogus, galėjai sulaukti tomis dienomis...
Formų, tikiu, surastume - pridengti permatomu/padidinamu stiklu, sutvarkyti apšvietimą, kad išryškėtų sušaudymo žymės. Apačioje - nedidukė informacinė lentutė (nereikia tos pompastikos), pasakojanti apie 1991 m. sausio 11 d. įvykius. Galbūt koks QR kodas greta, kurį nuskaičius, mobilusis sugrotų Justino Marcinkevičiaus/Eurikos Masytės „Laisvę“.
Viliuosi, kad „M-1“ (kurio reklama ten lyg ir kabo), tokiam žingsniui neprieštarautų.
Tokia atminties žymė turėtų daug privalumų: 1) ji būtų autentiška 2) sunku įsivaizduoti susipriešinimą dėl jos (nors viskas įmanoma) 3) fiziškai liudytų palyginus nesenos sovietų agresijos pėdsakus.
Gal spėtume dar šiemet? Na, ar kitąmet? Žinoma, jei tik šie kulkų pataikymai iš viso išlikę...
*Šiam (iš)paminklinimo procese stebina keista užmarštis lyg ir smulkiems (bet šiaip jau reikšmingiems) istoriniams įvykiams. Ir visai neseniems, na, tokiems, kurie dar net fiziškai pasiekiami ir galėtų būti nebrangiai įamžinti su didele dalimi autentikos.
**Jauniesiems draugams trumpai papasakosiu, jog tądien (1991 m. sausio 11 d.) sovietų desantininkų būrys (prieš tai užgrobęs Krašto apsaugos administracinį pastatą), atakavo ir Spaudos rūmus.
Aišku, kodėl - ten buvo kuriama ir spausdinama didesnė (didžioji?) dalis to meto spaudos, tad juos užimti - tas pat kas šiandien vienu smūgiu išjungti 90 proc. interneto portalų.
Sovietai atvažiavo apie 12 val., keturiais sunkvežimiais ir trim tankais (buvo ir vikšrinių šarvuočių BMD). Automatais su užmautais durtuvais ginkluoti desantininkai, daužydami žmones ginklų buožėmis, pradėjo veržtis pro iš aplinkinių namų subėgusių gyventojų minią prie centrinio rūmų.
Kad ir mušami, žmonės nesitraukė, o ant rūmų stogo buvęs krato apsaugos darbuotojas Vytautas Lukšys į desantininkus paleido vandens srovę iš priešgaisrinės žarnos. Tuomet atakai vadovavęs sovietų papulkininkis Vasilijus Kustrio iš „kalašnikovo“ automato visų akivaizdoje ėmė pliekti į rūmus ir V. Lukšį. Viena kulka perplėšė jaunuoliui žandą, kitos iškapojo gilius pėdsakus betoninėje sienoje virš Spaudos rūmų centrinio įėjimo.
Vis dėlto pro centrinį įėjimą prasiveržti sovietų desantininkams taip ir nepavyko, tą jie padarė prasimušę kelią į rūmus pro tarnybinį įėjimą
///