1514 m. rugsėjo 8-oji: kaip vyko Oršos mūšis
Žūtbūtinė Smolensko gynyba, Oršos mūšis - viena pagrindinių mano naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą" temų, tad šiandien, Oršos mūšio dieną, ne tik pristatysiu knygelę glaudžiam draugų rately, bet ir pacituosiu labai koncentruotą knygos ištrauką apie tai, kas gi nutiko 1514-ųjų rugsėjo 8-ąją, ties Orša.
///
Auštant rugsėjo 8 - osios rytui maskvėnai galėjo tikėtis sėkmės, prisimindami, kad tą pačią dieną tik prieš 124 metus, 1380 - aisiais, jų seneliai laimėjo pergalę prieš totorius Kulikovo mūšyje.
Teigiama, kad kautynes savavališkai pradėjo M. Bulgakovo - Golicos vadovaujamas rusų Dešiniosios rankos pulkas. To priežastys neaiškios, galbūt M. Bugakovas nusprendė būti „pats sau vadas“. Bet yra ir vertinimų, jog Čeliadninas tyčia ar ne, bet Golicos kariams įsakė rikiuotis labai arti LDK pajėgų. Tad kai maskvėnai ėmė laidyti į priešus strėles, juos jau pirma atsakomąja salve pasiekė samdinių ugnis, „nukirtusi“ nemažai rusų. Laukti antros salvės Bulgakovas neketino tad rusai, anot S. Herberšteino:„...sutvarkę priešakinius būrius, sutrimitavo ženklą atakai...“
Nuo kalvos į priešus pasileidusio Dešiniosios rankos pulko (jį sudarė daugiausia novgorodiečiai ir pskoviečiai) smūgis buvo stiprus. Maskvėnai įsirėžė į lenkų eiles ir prispaudė prie Dniepro W. Sampolinskio ir J. Tarnowskio dalinius. Kirstynėse nuo maskvėnų kardo žuvo kilmingos lenkų šeimos atstovas Janas Zborowskis, novgorodiečių žirgų kanopomis buvo užtryptas „šviesiausiasis baronas Slupeckis“.
Bet Ostrogiškis buvo numatęs tokią įvykių eigą. Kairį LDK armijos sparną spaudžiantiems rusams iš centro tučtuojau smogė pora tūkstančių samdinių riterių, tuoj privertusiu maskvėnus „...parodyti nugaras.“
Likusi rusų armijos dalis visą tą laiką ramiausiai stebėjo mūšį, nemėgindama įsikišti - Čeliadninas šitaip keršijo Golicai už savavališką ataką.
Bet čia į kautynes įsijungė maskvėnų Priešakinio pulko kariai. A. Vijūkas - Kojelavičius pasakoja: „...staiga į kovą puolė nauji raitelių pulkai, iki šiol ramiai stovėję priešo rikiuotės viduryje.“ Tai buvo kone savižudybė - kunigaikščio I. Temkino - Rostovskio vedami raiteliai neturėjo jokių šansų pramušti skydais sustiprintos ir ietimis pasišiaušusios pėstininkų rikiuotės.
Tad pasuko kairiau ir, susilieję su atakon pajudėjusiu rusų Kairiosios rankos pulku, bendrai smogė dešiniajam, „lietuviškajam“ LDK armijos sparnui. Jurgio Radvilos husarai nepalūžo ir „...pradėjo iš arti kautis su maskvėnais kardais.“ Bet kur kas gausesni maskvėnų būriai ėmė supti iš paskutiniųjų besiginančius husarus. Tad netrukus Ostrogiškis įsakė rusų persekiojamiems husarams trauktis. Šie žinojo kur ir kaip pasitraukti ir, „...užvedė priešo raitelius, lipte lipančius jiems ant kulnų, tiesiai ant karo pabūklų ir pėstininkų...“ Baisi eglyne užmaskuotos artilerijos salvė smogė į susigrūdusius raitelius, išguldė ištisas maskvėnų kavalerijos eiles. Priešams dar pridėjo iš centro patrankas dešinėn atsukę samdiniai, kurie anot rusų šaltinių „...iš patrankos nužudė Priešakinio pulko vaivadą, kunigaikštį Ivaną Temkiną Rostovskį.“
Tai nulėmė kautynių baigtį - maskvėnai palūžo, o LDK armija jau ėmė pulti visu frontu.