Nešvarus reikalas (I)
Šiuo straipsniu meistras Gambsas pradeda... kuklus autorius pradeda ciklą apie tai, kokiais mes buvome prieš šimtą metų. Ir kaip nedaug, tiesą sakant, tepasikeitėme.
Žodžiu, tuoj tuoj pasirodys naujas "Verslo klasės" numeris (kai kur jau pasirodė) su pirma teksto apie lietuvių miestėjimo - verslėjimo kančias (XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje), dalimi. Baisūs buvo laikai - arba plėšaisi ne ką teuždirbdamas menkučiame žemės lopinėlyje (jei jį pavyko laimėti muštynėse su broliu), arba emigruoji - jei ne į Ameriką, tai bent į kokią Rygą.
O į miestą to meto "lietuviškoje Lietuvoje (t.y. kaime) žiūrėta kaip į piktžaizdę:
///
„kur iš visų svieto kraštų suplusta žmonės visokių tikėjimų, su blogių blogiausiais papročiais ir užmanymais. Čia susispiečia visokie vertelkos, išnaudotojai...“. O spaudoje netrūko raginimų žūtbūt nuo miestų apsaugoti jaunuomenę, kuri, esą, ir be miestietiško kvapo sugebės įvaldyti naujovišką ūkininkavimą, į rankas suims amatus, prekybą. „Kas nėra dar miesto pažinęs, kursai jaunimas, sodžiuje tebegyvenantis <...>doros dar nėra praradęs, tai tegul be tikro reikalo nepasiduoda nei jokiems prikalbinėjimams mesti sodžių ir danginties miestan“
Žemė vertinta kaip šiais laikais... mmm, net sunku rasti analogą - daugiau, nei auksas ar bitkoinai ..;) jos trauka buvo neįveikiama ir nenugalima, ką bedarytum
///
Ir net jei likimas susiklostytų taip, kad žemaičiui teks verstis amatu - kalviauti ar būti „medžio meistru“, neduokdie - net gyventi mieste, toks meistras vis tiek visą gyvenimą viena akim dairysis žemės. Mat net ir tokie „paklydėliai“ „Mieste <...> kad ir kaime, prisimetęs koks amatininkas, kalvis ar medžio meisteris neiškenčia žemės nėjęs dirbti, nors ir smarkiausiai varytų savo amatą, gerai uždirbdamas - galėdamas sočiai gyventi.“
Ir toji žemės trauka tokia nenugalima, kad galų gale lietuvių amatininkas, kad ir kaip gerai sektųsi meistrauti, „amžiaus gale... meta, net ir kaimynų įtikinėjimų nepalaužiamas, savo amatą, įsigyja pagal išgales žemės sklypą...“ Ten greitai suvargsta, išleidžia turėtas santaupas, gal net skolinasi iš kaimynų... Bet vis vien patenkintas - nes turi nuosavą sklypą, kur gali dirbti ką nori, nejausdamas nuovargio ir nematydamas savo skurdo. Tad koks bebūtų suvargęs - „o vis tiek išdidus: aš turiu savo žemės, amatas tebūtų man davęs vieną sieksnį, ir tą po smėlėta žeme.“
Į amatininkus žvelgta su lengvute panieka
///
Amatininkauti lietuviškam kaime galėjai lyg tarp kitko, radęs laisvą minutę nuo žemės darbų, tarytum pramogai - „Dar jeigu kurio ūkininko sūnus, sakysim, įsitaiso kalvę ir čia pat prie namų, blogu oru ar atliekamu laiku, apkala kaimynui ratus, aptraukia tekinį ar krivį priskelia <...> tai dar pakenčiama. Bet išeiti į miestą <...> gėda visai giminei.“
Miestas ir amatininkystė jau buvo nuodėmė kvadratu (už kurią sunkesne matyt telaikyta prekyba). Todėl išeiti „kriaučiauti“ (siuvėjauti) ar „šiaučiauti“ (batsiuviauti) - kas buvo bene dažniausi lietuviški amatai - reiškė negarbę. Visas kaimas linguodavo galvomis, smerkdami sodybą, iš kurios į pasaulį išėjo toks sūnus, laikė šitai dideliu jo tėvų apsileidimu. „Ir aplamai mūsų žmonės amatininkų darbą laiko menkesnės vertės, negarbingu. Tee, sako meistrelis. Aišku, visai kitas dalykas žemės darbas, ūkininko darbas.“ - prisimena I. Končius.