pabandėm ištarti
Click to viewŽvelgiant į tarpukario - ir šių dienų Lietuvą labai krinta į akis "valstybės" devalvacija. Anuomet žodžiai "valstybinis" daugeliui reiškė naują, tvirtą ūkišką tvarkymąsi ir tokio tvarkymosi rezultatą.
Tai buvo laikai, kai įvedant valstybinį degtinės monopolį pabrėžta ne tik/ne tiek didesnio pelno nauda (nei surenkant "akčyžę"), bet ir galimybė savo rankose turėti spirito gamybą, „kurią galėsime reguliuoti, kaip norėsime." T. y. - "mes galėsime". T. y. , valstybė - tai mes.
Todėl „valstybinės“ produkcijos, kad ir monopolinės, brangesnės, laukta su nekantra - ir kaip naujos-savos- lietuviškos. Ir kaip (nustebsite) kokybiškos - privatūs gaminiai anuomet automatu nereiškė kokybės. Juolab, kad daugeliu atveju buvo pusiau namudiniai. Ir nelietuviški.
Beje, cariniai gaminiai (nežiūrint neigiamo požiūrio į priespaudinį režimą) daugeliui tuo metu irgi buvo kokybės etalonu, ypač atsižvelgiant į kainos/kokybės santykį.
Gi tarpukaris - buvo laikai, kai valsčiaus raštininkas, atvykus revizijai, pasibėgęs į laukus, nusišaudavo iš revolverio, radus valsčiaus ižde poros šimtų litų (apie 580 eurų) pereikvojimą. Laikai, kai pažinčių skiltys mirgėjo norinčių tekėti už valdininko skelbimais.
Negali sakyti - anuometis smetoninis laivas irgi pamažu apžėlė samanomis - vėlyvuoju laikotarpiu užuominų apie biurokratiją, neefektyvumą ėmė rastis vis daugiau.
Bet sovietmetis iš viso išugdė įprotį į "valstybę", "valstybinį" žiūrėti kaip į visuomenę apkėtusį griozdiškai absurdišką nerangų aparatą, daugiau naštą, nei naudą žmonėms. Gaminantį ne tik tokius pat įstatymus, bet ir niekam tikusią produkciją.
Kas gi nutiko po to su mumis, startavusiais su nauja viltimi ir kažkada traukusiais "Lietuvos valstybė - pabandyk ištarti"? Nieko ypatingo - tik abipusių nuoskaudų šaknys suardė pamatus. O tada tiesiog išsivaikščiojome, nes pasaulis platus. Geriausiu atveju - kad vėl, kaip Lietuvos krepšininkai, susiimtume ketvirto kėlinio pabaigoje - ir garbingai, didvyriškai pralaimėtume.
P.S.
Nieko labai naujo. XIV a. kryžiuočiams apsiautus kurią Panemunės pilį, jų įgulos derybų metu priešus painformuodavo, kad iškart tikrai nepasiduos - mat su kunigaikščiu yra sutarta laikyti tvirtovę tiek (dienų), kiek pakanka surinkti skubiai pagalbai apsuptiesiems padėti. Kitaip kunigaikštis juos nubaus. O va jei kunigaikštis per sutartą terminą nepasirodys - jau galime kalbėtis. Abipusiai įsipareigojimai ir žodžio laikymasis.
Pralaukę minėtą terminą, net jei kryžiuočiai ir nepuldavo, pilėnai kartais nakties metu tiesiog...išsivaikščiodavo (Pieštvės atvejis). Trečiasis kelias - nei už kunigaikštį, nei po kryžiuočiais - "kas sau". Neilgam, žinoma - kryžiuočių supleškintą pilį po kurio laiko juk reikėdavo kažkam atstatyti...