Knygnešiai iš pasiutimo
Naujausiam "Iliustuotosios istorijos" numeriui brūkštelėjau tekstą apie "šventuosius kontrabandininkus" - knygnešius. Šiek tiek desakralizuojantis, šiek tiek kriminalizuojantis, žodžiu, kitoks, nei įprasta. Apie žemės žmones, su ydomis ir silpnybėmis, o ne tautinius angelus.
Panarstinėjau ar knygnešystė buvo pelninga, kiek reikėdavo investuoti, kokia buvo rizika "sudegti", per kiek laiko atsipirkdavo. Kokia nišą knygnešiai užėmė kitų - spirito, revolverių ir pan. kontrabandų rūšių ir porūšių lentynėlėse.
Kiek jų veiklą įtakojo...įniršis ir pasiutimas, noras, paprastai kalbant, parodyti špygą valdžios pusėn. Kaip kelius atverdavo revolveriai ir kyšiai. Kas buvo dybavimas, dragonada, pakininkai, šmekeriai, "lesalas", kaip Bielinis laimėjo lažybas, įrodydamas, kad priveiks rusų valdžią. Žodžiu, visokie sultingi smagumai ir įdomybės. Pabaigai - keletas ištraukų - vertinimui.
Kelią knygoms atverdavo kyšiai ir revolveriai
Grumtynės pasienyje nebuvo retas dalykas. Štai pasienyje, Šilinės kaime (Tauragės raj.) gyvenę du rusai - Volodia ir Maksimas Barisovai, buvo patyrę knygų nešėjai, darę tai „...dėl pelno“. Kartą Volodia įkliuvo su knygomis caro pasieniečiui. Bet kai šis, grasindamas ginklu mėgino sulaikytąjį nusivaryti į užkardą, Volodia atėmė ir sudaužė šautuvą, o pats su knygomis nuėjo savo keliais.
O Kunigiškių kaimo (dabar Palangos dalis) knygnešys Antanas Neimantas kartą ėjęs į pušyną patikrinti slaptavietės su knygomis, buvo užkluptas rusų pasieniečių. Šie norėjo jį nusivaryti į užkardą, bet „Būdamas stiprus vyras Neimantas pradėjo stumdytis su parubežininkais, besistumdydamas gerokai jiems rūbus apdraskė...“ Rusams taip ir nepavyko įveikti Antano - besistumdydamas jis sugebėjo nusitempti į jį įkibusius pasieniečius iki pat kaimo pakraščio, o ten nuo sargybinių jį jau „atmušė“ subėgusios moterys.
Dažnai patyrę knygnešiai vaikščiodavo poromis, kelią skindamiesi kyšių - revolverių pagalba. „Sutikę žandarus ir kitą policiją - papirkdavome: jeigu jie, paėmę iš mūsų pinigų, vis dėlto norėdavo mus skriausti, kartais pavartodavome ir ginklą“ -valstietiškai paprastai savo 15 metų „knygnešiavimo“ sėkmę apibūdino du Radviliškio apylinkių valstiečiai Antanas Abromavičius ir Juozas Čepulis.
Panašų „dvigubą metodą“ naudojo ir garsusis J. Bielinis, kuris, kartą užkluptas uriadniko „...pasielgė griežčiau: į vieną ranką pasiėmė, kiek turėjo, pinigų, o į kitą revolverį ir pasiūlė uriadnikui pasirinkti, kas labiau patinka. Uriadnikui, žinoma, labiau patiko pinigai...“
Būdavo ir „dar griežtesnių“ knygnešių. Iš lūpų į lūpas sklido (matyt gerokai pagražintas) pasakojimas apie miške ties Šiluva raito uriadniko užkluptus du jaunus knygnešius. Carinio pareigūno nelaimei, jaunuoliai turėję po „lesalą“ (taip vadino revolverius). Tad ne tik nuginklavo persekiotoją, bet ir papjovę pareigūno žirgą, išvertė šiam vidurius, o rusą įgrūdo į maitos pilvą.
...
Nelaimės amatas, bežemių verslas
Nereikia pamiršti, kad „Šventoji kontrabanda“ buvo ir tiesiog verslas. Jo daugelis griebdavosi kaip pakaitinio amato, ištikus nelaimei. Nepaisant to, knygnešystei reikėjo ir pradinio kapitalo - Rytprūsių spaustuvės knygų skolon neduodavo.
Štai Naumiesčio batsiuvys Antanas Oškinis, ardydamas šovinį neteko pirštų. Bet kadangi buvo geras žmogus „...miesto inteligentai... per vieną balių sudėjo jam 100 rublių.“ Mūsų dienų pinigais tai būtų apie 5 250 Lt. To visai pakako knygnešystės pradžiai. Panašiai knygnešiu tapo Kėdainių apylinkių malūnininkas Juozas Stankevičius: „Ištiko mane nelaimė: malūno ratas sulaužė man ranką. Tada draugai patarė man verstis prekyba, būtent: pasidaryti knygnešiu.“
Nartautų kaimo valstietį Raimondą Kaupą prie knygų kontrabandos irgi atvedė bėda - susilaužė koją kirsdamas miške malkas. Tad belikę „investuoti“ sukauptus kelioliką rublių į „kumelpalaikę ir vežimėlį“ su kuriais nuo pasienio į Žemaitijos gilumą, Šiluvos atlaidus, vežiojo lietuvišką spaudą. Pasakoja turėjęs savo kyšio „taksą“: už kiekvieną sugavimą, priklausomai nuo turėtų knygų skaičiaus jis uriadnikui mokėdavęs po 3 - 10 rublių, o pristavui (viršininkui) - nuo 15 iki 25 rublių kyšio.
O va Valerijonas Laskauskas į knygnešystę atėjo nebegalėdamas pramisti iš sielininko ir smulkaus prekeivio (muilu, šukomis, šventųjų paveikslėliais) amato. Geri žmonės jam pašnibždėjo - „Girdi, po muilo gabalėliais savo terbon pasidėk lietuviškų knygų ir laikraščių - galima gerai uždirbti...“ Atrodo uždirbo - po spaudos atgavimo tapo knygyno Anykščiuose savininku.
Buvo ir dar kuklesnių knygnešystės „startuolių“. Vienas tokių - Antanas Baltrušaitis, iki tol vertėsi... elgetavimu ir pirmą kartą Tilžėje knygų užsakė vos už 15 rublių (787 Lt). Bet jau tais pat metais ėmė užsakinėti knygas už 30 - 50 rublių. Per metus pro jo rankas pereidavo 2000 rublių vertės leidinių. O per savo 18 metų knygnešio karjerą Baltrušaitis teigia turėjęs 40 tūkst. rublių (2 mln. 100 tūkst. Lt) apyvartą.