Katastrofa ant Dubysos
Apsižiūrėjau, kad neanonsavau naujausiame žurnale "Verslo klasė" pasirodžiusio straipsnio apie vieną jaukiai komišką smetoninę katastrofą - to meto spaudoje pelniusią pavadinimą "Katastrofa ant Dubysos" (redakcijoje, tiesa, neišturėjo nepridėję "tilto", kas imho, sugadino visą smetonišką skambesį, fi).
Subalansuota visiems, ką domina Raseinių ir tarpukario laikų įdomybės - maldininkiška Šilinių karštligė - procesijų lenktynės, vežimų "čiužinėjimai" Dubysos slėnio keliais, kietanagiai keltininkai, šiurpai tiltų statybos metu - numirėlių vaidentuvės, "kelioninių sunkvežimių" važiavimo ypatumai ir kitas Šilinių katastrofas (kurių bene šiurpiausia nutiko ties Vilkija) t. t.
Tradicinė ištrauka:
-----------
Besidominčius tarpukario Lietuvos tiltų istorija gali nustebinti keisti žodžiai, kartkartėm pasitaikydavę tiek įvairiuose kelių žinynuose, tiek inžinierių kurtuose tiltų projektuose. Dažnas šių leidinių autorius, nurodydamas tilto tonažą (keliamąją galią) būtinai rasdavo reikalą pabrėžti, kad minimas statinys, be įprastinių 4, 6 ar 12 tonų „...dar gali išlaikyti ir visą minią žmonių.“
Šios pastabos - netiesioginiai atgarsiai liūdnai linksmo nuotykio, įvykusio Dubysos slėnyje ties Kušeliškės kaimu prieš beveik gerus 90 metų. Bet šių apylinkių gyventojų su šypsena minimo ir šiandien.
Toji tragikomiška nelaimė, 1926-ųjų rugsėjį nutikusi ant tilto per Dubysą, dar ilgai buvo aptarinėjama smetoninės Lietuvos spaudoje. Vieni kaltino valdžią, antri kunigus, o treti - komunistus.
----------
Dar kiek vizualikos:
viena iš daugelio Šilinių eisenų, ėjusių pro mano senelių namus Dubysos slėnyje. Kulikauskų šeimos archyvo foto.
O čia - beveik šimtamečiai vokiškai-lietuviško tilto poliai. G. Kulikausko foto.