Maža didelio karo apsiaustis: Klaipėdos apgultis 1757 metais
Naujausiam (jau pakeliui į parduotuves) "Iliustruotosios istorijos" numeryje pamatysit spalvotais kareivėliais, bombų ir apšaudymų vaizdeliais trykštantį pasakojimą apie Klaipėdos (Memelio) apsiaustį Septynmečio karo metu. Tais laikais, kai Lietuvos-Lenkijos Respublika jau agonizavo, o dėl vietos po saule ėmė peštis prūsai-rusai-austrijokai. Ką darysi, kliuvo ir Klaipėdai.
Tai bendras Aleksandro question1945 ir mano darbas. Dizainą nepriekaištingai atliko Vilmas Narečionis. Darbų vadovas - Aleksandras Ikamas - išsireikalavęs iš visų daniškos kokybės..:)
Užkandai - nedidelė (pasakojimas užima 16 žurnalo puslapių!) straipsnio ištraukėlė:
----------
Intro
Nedidelė, bet agresyvi Prūsijos karalystė XVIII a. viduryje atsidūrė visam pasaulyje įsiplieskusio Septynerių metų karo epicentre. Išsišokėlius prūsus užgriuvo galingiausių to meto Europos valstybių - Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos - sąjunga. Kliuvo ir atkampiai Prūsijos pasienio tvirtovei, Memeliui, kurią, teginamą vos 800 pagyvenusių „landmilicininkų“, apgulė 20 kartų gausesnė Rusijos armija. Ši apsiaustis baigėsi tokiu įžūliu pasidavimu, apie kurį rusų rašytojai dar ilgai kūrė sąmokslo teorijas.
...
Info
Trijų bobų sąjunga prieš prūsų karalių
Didžiulį daugelio Europos valdovų priešiškumą Prūsijos atžvilgiu lėmė ne tik šios karalystės pergalės kovos lauke, imperinės ambicijos, bet ir asmeninės prūsų karaliaus Frydricho II-ojo savybės.
Frydrichas II buvo gana bjaurus kaimynas - be karybos jis dar mėgo rašyti ir bjaurius juokelius bei piktas satyras apie kitus Europos valdovus. Tie aštrūs pasisakymai tučtuojau pasklisdavo po žemyną, siutindami aristokratus. Dar blogiau buvo tai, kad ilgainiui prūsų karaliui net nebereikėjo stengtis - jam ir taip imta priskirti kone visus bjauresnius posakius apie kitus monarchus.
Ypač „Senajam Fricui“ (kuris ir šiaip nemėgo moterų) kliuvo moterys-valdovės. „Apie moteris jis pasisakydavo taip, kad šios buvo pasiruošusios jį sudraskyti, o visa Europa tuo metu buvo valdoma moterų. Frydrichas grubiai keikė Jelizavetą, su tulžingu sarkazmu pajuokė Mariją Terezę, o Markizę de Pompadour apdovanojo epitetais, kurie būtų privertę griebtis peilio net gatvės prekiautoją.“ - šitaip prūsų karaliaus požiūrį į monarches apibūdino rusų istorikas Sergejus Cvetkovas.
Tad Austrijos, Rusijos ir Prancūzijos sąjungą kažkiek lėmė ir asmeninė valdovių neapykanta nepraustaburniui Frydrichui II-ajam.
Drovios išvaizdos, tačiau labai karingas - Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, su gerai muštruota armija šokęs kautis kone prieš visą Europą.
...
Įgula ir klaipėdiečiai
Memelio tvirtovės komendantu prūsų karalius paskyrė dėl invalidumo į pensiją išleistą majorą von Rummelį (kuriam čia pat suteikė pulkininko leitenanto laipsnį), vadintą „vyru su galva ir protu“. Komendantas nedelsdamas įsakė išgriauti visus priešais tris miesto vartus užmiestyje stovėjusius plytinius namus - kad puolantis priešas neturėtų ten priedangos.
Imta ruoštis apgulčiai. Kiekvienam miestiečiui nurodyta apsirūpinti maistu pusmečiui į priekį, o įgulai paruošti 200 statinių alaus, 60 tūkst. didelių Bergeno silkių, 18 centnerių rūkomojo tabako ir pan. Miestiečiai visai nedegė noru žūtbūtinėms kovoms ir ilgai apsiausčiai. Todėl neskubėjo tiekti silkių ir alaus, pareiškę: „Kadangi miestas blogai įtvirtintas, tai mes nemanome, kad jis galės atlaikyti ilgą apsiaustį, taigi priešo naudai atiteks didelis kiekis provianto, jeigu jis mus užims.“ Galų gale įgulos kareiviams murmėdami perdavė 23 statines silkių, 14 centnerių lenkiško tabako ir žadėtą alų.
...
Klaipėdos tvirtovės įgulą tuo metu sudarė pulkas gerai muštruotų Cristopho von Lucko karių. Tarp jų stengtasi palaikyti griežtą drausmę, tačiau dažnai klasta užverbuoti ir turėję atitarnauti bent 20 metų kareiviai nuolat mėgindavo dezertyruoti. Tuomet prasidėdavo dezertyrų medžioklė, kurioje su džiaugsmu dalyvaudavo tiek raiti miestiečiai, tiek apylinkių valstiečiai. Dezertyrus beveik visuomet pagaudavo. Jei šie sulaikomi priešindavosi, be skrupulų viešai pakardavo specialiai tam suręstose ąžuolinėse kartuvėse buvusiose Turgaus aikštėje. Šitaip 1752 m. vasarį už dezertyravimą ir priešinimąsi pakartas muškietininkas Freymeris iš Saksonijos, kuris, anot įrašo vienos miesto bažnyčios knygoje, „dėkui Dievui džiaugsmingai mirė“. Toks pat likimas 1756 m. ištiko į kareivius pakliuvusį ir pasprukti mėginusį lenkų bajorą Konopackį. O muškietininką Schultzą, kuris budėdamas bastione prie Akmeninių (Kūlių) vartų žodžiu ir veiksmu pasipriešino leitenantui von Mauderodei, nušovė iš arkebuzos ir ten pat vietoje užkasė.
Uuuužtaisyt!
Tai bendras Aleksandro question1945 ir mano darbas. Dizainą nepriekaištingai atliko Vilmas Narečionis. Darbų vadovas - Aleksandras Ikamas - išsireikalavęs iš visų daniškos kokybės..:)
Užkandai - nedidelė (pasakojimas užima 16 žurnalo puslapių!) straipsnio ištraukėlė:
----------
Intro
Nedidelė, bet agresyvi Prūsijos karalystė XVIII a. viduryje atsidūrė visam pasaulyje įsiplieskusio Septynerių metų karo epicentre. Išsišokėlius prūsus užgriuvo galingiausių to meto Europos valstybių - Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos - sąjunga. Kliuvo ir atkampiai Prūsijos pasienio tvirtovei, Memeliui, kurią, teginamą vos 800 pagyvenusių „landmilicininkų“, apgulė 20 kartų gausesnė Rusijos armija. Ši apsiaustis baigėsi tokiu įžūliu pasidavimu, apie kurį rusų rašytojai dar ilgai kūrė sąmokslo teorijas.
...
Info
Trijų bobų sąjunga prieš prūsų karalių
Didžiulį daugelio Europos valdovų priešiškumą Prūsijos atžvilgiu lėmė ne tik šios karalystės pergalės kovos lauke, imperinės ambicijos, bet ir asmeninės prūsų karaliaus Frydricho II-ojo savybės.
Frydrichas II buvo gana bjaurus kaimynas - be karybos jis dar mėgo rašyti ir bjaurius juokelius bei piktas satyras apie kitus Europos valdovus. Tie aštrūs pasisakymai tučtuojau pasklisdavo po žemyną, siutindami aristokratus. Dar blogiau buvo tai, kad ilgainiui prūsų karaliui net nebereikėjo stengtis - jam ir taip imta priskirti kone visus bjauresnius posakius apie kitus monarchus.
Ypač „Senajam Fricui“ (kuris ir šiaip nemėgo moterų) kliuvo moterys-valdovės. „Apie moteris jis pasisakydavo taip, kad šios buvo pasiruošusios jį sudraskyti, o visa Europa tuo metu buvo valdoma moterų. Frydrichas grubiai keikė Jelizavetą, su tulžingu sarkazmu pajuokė Mariją Terezę, o Markizę de Pompadour apdovanojo epitetais, kurie būtų privertę griebtis peilio net gatvės prekiautoją.“ - šitaip prūsų karaliaus požiūrį į monarches apibūdino rusų istorikas Sergejus Cvetkovas.
Tad Austrijos, Rusijos ir Prancūzijos sąjungą kažkiek lėmė ir asmeninė valdovių neapykanta nepraustaburniui Frydrichui II-ajam.
Drovios išvaizdos, tačiau labai karingas - Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, su gerai muštruota armija šokęs kautis kone prieš visą Europą.
...
Įgula ir klaipėdiečiai
Memelio tvirtovės komendantu prūsų karalius paskyrė dėl invalidumo į pensiją išleistą majorą von Rummelį (kuriam čia pat suteikė pulkininko leitenanto laipsnį), vadintą „vyru su galva ir protu“. Komendantas nedelsdamas įsakė išgriauti visus priešais tris miesto vartus užmiestyje stovėjusius plytinius namus - kad puolantis priešas neturėtų ten priedangos.
Imta ruoštis apgulčiai. Kiekvienam miestiečiui nurodyta apsirūpinti maistu pusmečiui į priekį, o įgulai paruošti 200 statinių alaus, 60 tūkst. didelių Bergeno silkių, 18 centnerių rūkomojo tabako ir pan. Miestiečiai visai nedegė noru žūtbūtinėms kovoms ir ilgai apsiausčiai. Todėl neskubėjo tiekti silkių ir alaus, pareiškę: „Kadangi miestas blogai įtvirtintas, tai mes nemanome, kad jis galės atlaikyti ilgą apsiaustį, taigi priešo naudai atiteks didelis kiekis provianto, jeigu jis mus užims.“ Galų gale įgulos kareiviams murmėdami perdavė 23 statines silkių, 14 centnerių lenkiško tabako ir žadėtą alų.
...
Klaipėdos tvirtovės įgulą tuo metu sudarė pulkas gerai muštruotų Cristopho von Lucko karių. Tarp jų stengtasi palaikyti griežtą drausmę, tačiau dažnai klasta užverbuoti ir turėję atitarnauti bent 20 metų kareiviai nuolat mėgindavo dezertyruoti. Tuomet prasidėdavo dezertyrų medžioklė, kurioje su džiaugsmu dalyvaudavo tiek raiti miestiečiai, tiek apylinkių valstiečiai. Dezertyrus beveik visuomet pagaudavo. Jei šie sulaikomi priešindavosi, be skrupulų viešai pakardavo specialiai tam suręstose ąžuolinėse kartuvėse buvusiose Turgaus aikštėje. Šitaip 1752 m. vasarį už dezertyravimą ir priešinimąsi pakartas muškietininkas Freymeris iš Saksonijos, kuris, anot įrašo vienos miesto bažnyčios knygoje, „dėkui Dievui džiaugsmingai mirė“. Toks pat likimas 1756 m. ištiko į kareivius pakliuvusį ir pasprukti mėginusį lenkų bajorą Konopackį. O muškietininką Schultzą, kuris budėdamas bastione prie Akmeninių (Kūlių) vartų žodžiu ir veiksmu pasipriešino leitenantui von Mauderodei, nušovė iš arkebuzos ir ten pat vietoje užkasė.
Uuuužtaisyt!